Tai viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Archeologiniai kasinėjimai byloja, kad jau III tūkst. pr. Kr. žmonės, gyvenę Lietuvos teritorijoje, lipdė molinius indus. Jie buvo grubūs, paprasti savo forma, sulipdyti iš juostelių, nugludinti ir išdegti paprastame židinyje. Puošiami kukliais šukiniais ar virveliniais raštais, paviršius aptrinamas žolės gniūžte. Vėliau indų formos darėsi gražesnės, X a. atsirado žiedimo ratas.
Daugelis senosios keramikos elementų perėjo į kitus amžius ir pasiekė mūsų laikus nedaug tepakitę. Tai daugiausia buvo indai maistui gaminti (puodai), indai maistui vartoti (dubenėliai, lėkštės, puodeliai), indai maistui laikyti (puodynės, ąsočiai), žibintai, žvakidės, žaislai (švilpukai), vazos gėlėms ir kt. Indus maistui gaminti, kad nepraleistų vandens, tik išdegtus merkdavo į skystą duonos tešlą. Tokių indų sienelės pasidarydavo juodos, dėl to juos vadindavo „juodais puodais“. Indai maistui vartoti buvo gražinami kukliais raštais. Gražiausi indai buvo ąsočiai. Puodininkystė yra vienas iš tų amatų, kuriuo nuo seniausių laikų, be vyrų, užsiiminėjo ir moterys. Puodžiaus amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą, todėl šeimos išsaugodavo savitus gaminimo ir puošimo bruožus.
