Skrynia – keturkampė ar kitokios formos dėžė drabužiams ir audiniams laikyti. Kartais skrynios buvo dažomos viena spalva ir apkaustomos lygiais arba ornamentuotais apkaustais. Rytų Lietuvoje buvo paplitusios spausdintu ornamentu dekoruotos, o vakariniuose rajonuose – tapytos skrynios. Tai buvo puošniausias baldas namo interjere. Puošybai būdingiausi augaliniai motyvai (gėlė su žiedais, lapais) ir paukščių motyvai. Skrynia – brangiausias merginos ir ištekėjusios moters turtas. Kraitinę skrynią dirbdavo naują arba paveldėdavo. Skrynias gamindavo liaudies meistrai – skryniadirbiai, o jas puošė ir dažė specialūs dažytojai. Turtingieji ūkininkai skryniadirbius kviesdavo pas save į namus. Kiek skrynių turėdavo būti kraityje? Nors ir paprasta samdinė mergelė, bet vieną skrynelę privalėdavo turėti. Turtingosios turėdavo po kelias skrynias. Į vieną visada pridėdavo audeklų ritinių bei vilnonių audinių savo vyrui. Kitose skryniose būdavo sudedami jaunosios drabužiai. Turtingosios turėdavo atskirus kuparėlius, skirtus skarelėms sudėti.
Gyvenamosiose patalpose būdavo įvairios paskirties spintų: drabužiams, mažesnės – knygoms, indams, vaistams ir įvairioms kitoms smulkmenoms. Spintos buvo pastatomos ir pakabinamos, statomos prie sienų arba kampuose. Seniausios yra indaujos, kuriose laikydavo maistą, išskobtos iš vieno medžio kamieno, į kurį įstatydavo duris. Drabužiams skirtos spintos kaimo buityje pradėjo plisti XIX a. pab. – XX a. pr. Labiausiai buvo paplitusios tapytos indaujos, spintelės ir spintos. Jos dažniausiai buvo dažomos ruda spalva. Spintų tapybai naudoti tokie patys spalvų deriniai ir ornamento motyvai kaip skrynių puošyboje – augaliniai ir paukščių motyvai.
Vienas svarbiausių valstiečių baldų buvo stalas. Tai ne tik baldas, skirtas indams su maistu padėti, prie kurio valgoma, bet ir šeimos bendravimo vieta. Tai buvo garbingiausia vieta svetingumui išreikšti. Labiausiai paplitę nedažyti stalai arba dažyti viena spalva. Yra išlikę ir tapytų dekoratyvine tapyba. Dažniausiai augaliniais motyvais dekoruotas tik jų viršus, o kojos nudažytos viena spalva. Stalo ir aslos švarumas rodė namų šeimininkės darbštumą, tvarkingumą. Tradiciniai valstiečių stalai buvo stačiakampio formos. Paprasčiausi ir dažniausiai paplitę stalai su stačiakampe lenta, kuri remiasi keturiomis kampuotomis kojomis. Jie būdavo su vienu arba dviem stalčiais.
Suolai. Seniausiais liaudies baldais laikomi suolai. Seniausi nekilnojami suolai padaryti iš storų tašytų lentų. Jie buvo statomi už stalo, prie galinės ir šoninės sienos. Paprastai tokie suolai rėmėsi į kalades, arba jų kojos būdavo įkaltos į aslą (plūkto molio grindis). Ant tokių suolų buvo ne tik sėdima, bet ir gulima. Priešingoje stalo pusėje buvo pastatomi kilnojami suolai. Kilnojami suolai buvo įvairaus dydžio, jų pasėstės (kėdės sėdimoji dalys) buvo puošiamos išpjaustytais dantukų, vingelių motyvais.
Kėdės. Be suolų, kaime buvo paplitusios kėdės. Kaime seniausias ir paprašiausias sėdėjimui skirtas daiktas – medžio kaladė. Kitas paprastas spendimas – keturios kojos, įkaltos į lentą, arba kerotas medis, nukirstas taip, kad šakos sudarytų natūralias kojas. XX a. antrojoje pusėje paplito kėdės su medžio lentos atramomis. Kad būtų patogu kėdę kilnoti iš vienos vietos į kitą, atlošo viršuje buvo išpjaunama išpjova, kuri buvo ir puošybos elementas. Plačiai paplitusios buvo rėminės konstrukcijos kėdės. Jos turėjo atlošus, o kartais ir šonines atramas. Jos buvo puošiamos kiaurapjūviais arba reljefiniais pjaustinėjimais bei profiliuojamos. Kėdžių pasėstės būdavo pintos iš vytelių arba šiaudų grįžtėmis rombų ir eglučių motyvais.
Gulėjimui buvo naudojami ilgieji suolai, gultai, kilnojamos lovos, dviejų aukštų lovos ir kt. Pagražinimo elementais buvo puošiami lovų galai, rečiau šonai. Lovos kartais buvo dažomos. Interjere dominavo ne tiek lovų puošyba, kiek dengimas audiniais. Lovas puošė margaspalvės lovatiesės ir gražūs pagalvių užvalkalai.
Lietuvoje žinomi lopšiai ir kelių rūšių vaikiškos lovelės: linguojamos, supamos į galus ir nejudamos.
Vietinių stalių gaminamos sofos buvo sudėtingesnės konstrukcijos suolai. Jie gaminami su atlošais ir vadinami kanapomis. Šie baldai būdavo su dėžėmis (stalčiais), į kurias sudėdavo patalynę. Ant kanapų buvo sėdima ir gulima. Kanapų atlošas būdavo išpjaustomas, tapomas ornamentais. Suolai ir kanapos ilgiausiai užsiliko Aukštaitijoje.
Rankšluostinė – baldas rankšluosčiui pakabinti. Šoninės lentelės yra raštuotos. Tiek savo forma, tiek puošyba rankšluostinės labai įvairios. Mažosios Lietuvos valstiečių rankšluostinė buvo daroma kartu su lentynėle lėkštėms. Tai dekoratyvinė puošmena – rankšluostinėje kabančio rankšluosčio šluostymuisi paprastai nenaudodavo. Jos buvo įvairios ir savo forma, ir puošyba. Puošybai buvo naudojami panašūs motyvai kaip verpsčių ir prieverpsčių: trikampėlių, dantukų, lankelių, pakabučių ir kt. Raštai – geometrinių, augalinių, gyvūninių arba žmogaus pavidalo, dangaus kūnų motyvų – segmentinė žvaigždė ir saulė. Retesni gyvūnijos motyvai. Rankšluostinės buvo dažomos aliejiniais dažais: raižytus ornamentus paryškindavo dažydami įvairiomis spalvomis.
