Tai plačiausiai paplitusi lietuvių liaudies meno šaka. Seniausi medinės liaudies skulptūros pavyzdžiai yra išlikę iš XVIII a. Tradicinė liaudies skulptūra yra sudėtinė memorialinių paminklų dalis: skulptūros buvo dedamos į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, kalamos prie kryžių, taip pat statomos į altorius ir altorėlius, kartais – laikomos garbingiausiose trobos vietose.
Tradicinėje lietuvių liaudies skulptūroje vyrauja religinė tematika. Vienus siužetus liaudis pamėgo taip, kad jie paplito po visą Lietuvą: nukryžiuoto Kristaus, Skausmingosios Dievo Motinos (Pieta), Rūpintojėlio, Kristaus, nešančio kryžių. Taip pat mėgstamos buvo statulėlės tų šventųjų ir globėjų, kuriems būdavo priskiriamos tam tikros galios bei pareigos: apsaugoti namus nuo gaisro ir nelaimių (šv. Florijonas, šv. Agota), saugoti pasėtus javus ir derlių (šv. Izidorius), ūkio gerovei saugoti, globoti gyvulius (šv. Jurgis).
Skulptūros buvo nedidelės: nuo 15 iki 40 cm. Jos dažytos aliejiniais dažais. Spalvos naudotos ryškios: raudona, mėlyna, balta, žalia, juoda, aukso ir sidabro dažniausiai tokios, kurios patenkino dievadirbio skonį arba buvo lengviausiai gaunamos pirkti. Nepaisoma proporcijų: galva per didelė, liemuo išilgintas, stambios rankos ir kojos, didelės akys. Be atskirų skulptūrų, buvo ir skulptūrinių grupių (šv. Jurgis, Skausmingoji Dievo Motina). Nors skulptūra buvo paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia jos buvo Žemaitijoje ir Aukštaitijoje.
