Dekoratyviniai audiniai – labiausiai paplitusi liaudies meno šaka. Iki pat XIX a. audinių raštuose galime įžiūrėti pačius seniausius geometrinius ornamentus ir motyvus.
Audimas liaudyje buvo ne tik būtinumas, bet ir glaudžiai susijęs su apeigomis ir papročiais. Per vestuves mergina turėdavo išdalinti daugybę pačios išaustų audinių: marškinių, rankšluosčių, juostų. Medžiagos seniausiems audiniams buvo naudojamos vietinės: baltinti bei nebaltinti lininiai siūlai, vilnoniai siūlai, o vėliau – pirktiniai medvilniniai siūlai. Dažymui iki XIX a. buvo naudojami gamtiniai dažai: samanos, lapai, žiedai, augalų žievės. Gražiausiais audiniais, drabužiais valstiečiai puošdavosi per iškilmingas šventes, juos tausodavo ir perduodavo iš kartos į kartą.
Liaudies dekoratyvinę tekstilę galima suskirstyti į vienspalvius audinius (paklodės, užvalkalai, staltiesės, rankšluosčiai) ir į spalvotus audinius (lovatiesės, šiltos skaros (gūnios), kilimai, medžiagos drabužiams, juostos).
Vienspalviai audiniai
Vieni seniausių audinių (XVIII–XIX a.) yra lovatiesės, rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. Rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės daugiausia yra vienspalviai, tik pakraščiuose įaudžiami raudonų arba mėlynų siūlų raštai – žičkai. Audinius užbaigia prisiūti kuteliai, arba mezginiai. Reikšmingą vietą žmonių gyvenime užėmė rankšluosčiai. Jie puošdavo pirkias bei seklyčias. Nuotaka per vestuves išdalindavo 20–30 rankšluosčių. Jie buvo naudojami vestuvių ir laidotuvių apeigose.
Raštai, ornamentai tobulinti daugelį šimtmečių. Tai motyvai, vadinami langais, kryželiais, koriukais, katpėdėlėmis, dobiliukais, agurkėliais. Lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo būdai.
Spalvoti audiniai
Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškių sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai. Gūnias kiekviena audėja stengėsi išausti kuo ryškesnes ir margesnes. Šiltos spalvos daugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona su violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t. t.). Kasdienės gūnios paprastesnės, pakulinės, o šventadieninės – ryškių spalvų, vilnonės.
Gūnelės buvo naudojamos vežimo sėdynei apdengti, arkliams ir važiuojančiųjų kojoms nuo šalčio apkloti.
Iš visų margaspalvių audinių seniausios, labiausiai paplitusios yra juostos. Nuo seno jos laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu. Moterys juostomis pasirišdavo sijonus, vyrai – marškinius, susirišdavo sermėgas. Plačiomis juostomis motinos vystydavo kūdikius, rišdavo prie lingės lopšį. Gražiausios buvo dovanojamos. Tradicinės juostos buvo audžiamos iš lininių, vilnonių siūlų. Juostų spalvos buvo žalia, raudona, geltona, mėlyna. Juostų ornamentas yra vienas seniausių. Kai kurie motyvai turi savus pavadinimus: eglutės, kryžiukai, langučiai, saulutės, grėbleliai ir pan. Juostų plotis – nuo 1 iki 20 cm, o ilgis – apie 2–3 metrus. Juosta užbaigiama kutais.
Tradicinės lietuvių juostos skirstomos į 1) pintas, 2) kaišytines, 3) rinktines, 4) vytas, 5) austas ir 6) megztas. Pynimas – paprasčiausias juostų audimo būdas. Jam nereikia specialių audimo įrankių. Pintinėms juostoms būdingi rombų ir eglučių motyvai. Visoje Lietuvoje paplitusios rinktinės juostos. Jų fonui naudojami lininiai siūlai, o raštai išrenkami iš spalvotų vilnonių siūlų. Kaišytinės juostos buvo audžiamos Dzūkijoje, pasitaikė jų ir Suvalkijoje. Pasirinktas ornamentas iškaišomas įvairiomis spalvomis. Šių juostų fonas dažniausiai yra baltas, bet pasitaiko geltonas, oranžinis ir kitų spalvų. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas. Dzūkių juostos – daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos yra trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės.
Moterų rankdarbiai – Tai nėriniai, pynimas, peltakiavimas (siuvinėjimas, ištraukus audekle siūlus), siuvinėjimas, mezginiai (pirštinės, kojinės, šalikai ir kt.).
Drabužius siūdavo siuvėjas, dar vadinamas „kriaučiumi“. Jis buvo dažnas svečias valstiečio šeimoje, nes apsilankydavo kiekvienais metais, išbūdamas ūkyje nuo dviejų iki šešių savaičių, kol apsiūdavo visą šeimyną. Valstiečiams kviestis į namus apsimokėjo, nes, duodant maistą, pigiau atsieidavo pasiuvimas. Paprastai siuvėjas buvo kviečiamas žiemos metu, kai valstietis turėdavo daugiau laisvo laiko. Siuvėjas apkeliaudavo daug vietovių, mokėjo įdomių istorijų, todėl buvo labai laukiamas svečias.
