Šiaudinis sodas – iš suvertų ant siūlo rugių ar kviečių šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėlių, todėl pabroliai turėdavo sodą, o kartu ir vietą prie stalo „išpirkti“ dainomis, saldainiais ir gėrimais. Paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki XX a. pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje.
Šiaudų sodai yra viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Sodo viduje galėdavo patalpinti papuošalą. Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam pasaulio medžio simboliui. Svarbu tai, jog sodų meistrai laikosi nuostatos rišti sodą, mąstydami tik apie teigiamus dalykus ir jų linkėdami.
Sodai, vadinti liktoriumi, voru, dangumi, rojumi, buvo rišami visoje Lietuvoje (ilgiausiai Aukštaitijoje), kabinti virš kūdikio lopšio, vestuvinio stalo, jais puošti namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms. Šiuo metu sodas paprastai naudojamas kaip dekoratyvinis interjero elementas.