Velykų laukimas pasideda nuo Verbų sekmadienio. Tikroji verba liaudies papročiuose – puokštelė, suskinta iš gluosnio ir kadagio šakelių. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs.
Vilniaus verbos – dirbiniai iš sausų, dažytų augalų, būdingi Vilniaus kraštui. Senu papročiu anksti atsikėlusieji plakdavo verba miegalius, sakydami: „Verba plakė, linksmai sakė, nedėlioj – Velykos“. Tačiau apeiginės paskirties Vilniaus verbos neturėjo, buvo tik kaip dekoratyvinis elementas. Labiausiai paplitusios žolinės verbos. Jų rišimo žaliava – sausos laukų, miškų ir darželių gėlės, žolynai, javai. Prie 30-60cm ilgio lazdyno lazdelės pririšami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai augalai. Vienoje verboje tradiciškai buvo derinamos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva.
Pagal formą verbos skirstomos: 1) volelinės (dar vadinamos kiliminėmis), 2) rykštelinės, 3) plokščiosios ir 4) vainikinės. Senieji verbų pynėjai labai vertina vadinamąsias karališkas verbas, nes aplink lazdelę rišami sulenkti motiejukai primena karūnėles. Šiuolaikinės verbos parduodamos suvenyrų parduotuvėse, garsiojoje Vilniaus Kaziuko mugėje, Verbų sekmadienį prie Aušros vartų ir beveik visų Vilniaus bažnyčių.
