Nors Lietuva nedidelė, bet atskirose etnografinėse srityse gyventojai maitinasi, gardžiuojasi skirtingais valgiais. Lietuvoje išskiriami 5 regionai. Lietuvos regionuose yra nemažai savitų patiekalų bei įvairių to paties patiekalo ruošimo būdų.
Jei kalbama apie regioninius patiekalus, paprastai jie yra susiję su regiono gamtinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje rasime daug patiekalų iš jūrinės žuvies bei daug vokiškos virtuvės bruožų, Žemaitijoje – savitus patiekalus iš pieno, pavyzdžiui, kastinį, Suvalkijoje – rūkytus mėsos gaminius – skilandį ir iš Vokietijos perimtą „baumkucheną“ (Lietuvoje įgavusį šakotą formą ir vadinamą šakočiu), Dzūkijoje – daug patiekalų su gamtos gėrybėmis, grikiais, Aukštaitijoje – grūdinio maisto (blynų, košių).
Aukštaitijos valgiai
Aukštaičiai gali visus stebinti miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais (koldūnai labai skiriasi nuo virtinių tiek sudėtimi, tiek virimo būdu. Lietuviški koldūnai verdami tik vos burbuliuojančiame džiovintų baravykų nuovire, o ne verdančiame pasūdytame vandenyje), nugarintais skryliais su lašinukų ir grietinės padažu, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais, riešutais įdarytu karpiu, agurkų rasale troškinta jautiena, tikru aukštaitišku vestuviniu pyragu – karvojumi.
Aukštaitijoje mėgstamos įvairiausios alaus sriubos, pieniškos daržovių, leistinukų („zacirka“) arba aukštaitiškos vėžių sriubos.
Aukštaičiai turi karališkąją žuvį – seliavą, kuri rūkoma ir nokinama kanapių aliejuje su peletrūnais, su obuoliais keptą žąsį arba aukštaitiškai grietinėje troškintą gaidį.
Iš desertų Aukštaitijoje ypač mėgstami žagarėliai arba varškės spurgos.
Iš gėrimų mėgstama džiovintų kriaušių gira. Prie įvairių maisto patiekalų būtinai patiekiamas tikras naminis alus.
Dzūkijos valgiai
Dzūkų virtuvės valgiai žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių. Nuo seno Dzūkija – miškų kraštas. Grybų ir uogų rinkimas buvo ir iki šiolei tebėra svarbiausias dzūkų verslas. Dzūkai – pasaulinio lygio miško gėrybių virtuvės čempionai, mokantys visas girios duodamas gėrybes naudoti maisto ruošimui.
Dzūkijos regiono virtuvei būdingi daugiausiai bulvių ir grybų patiekalai: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykai, rauginti kelmučiai su grietine ir svogūnais, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grietinėje troškintos voveraitės, grietinėje apkepti gudukai ir visaip kitaip kepti, virti, troškinti grybai (baravykai, bobausiai, briedžiukai, raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai ir kt.), jais įdaromi pyragėliai, virtinukai.
Labai ypatingos ir visoje Lietuvoje žinomos dzūkiškos bandos (krosnyje ant džiovintų kopūstų lapų kepamas bulvių tarkių blynas) bei kitokie bulvių patiekalai.
Dzūkai išsiskiria ypatingo skonio dzūkiška vytinta dešra, kuri vienintelė Europoje gaminama pagal kelis tūkstančius metų nepakitusią receptūrą, prieskoniuota vytinta stirnienos išpjova, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainiu. Dzūkai lašinius, kaip ir mėsą, sūdydavo, t. y. trindavo, barstydavo druska ir laikydavo loviuose arba kubiluose.
Dzūkų krašte, kurio žemės yra nederlingos, labiausiai derantys javai – grikiai. Turbūt niekas kitas Lietuvoje nemoka išsikepti tiek daug duonos gaminių kaip dzūkai. Tai ne tik visiems žinomi kepiniai, bet ir grikių, morkų, žirnių duona, duona su elniena, su kerpenomis, rūgštynėmis. Iškirtinio skonio yra dzūkiška grikinė babka. Tai apeiginis grikių pyragas, kepamans daugiausiai per Velykas, kuris gali būt būti saldus, skirtas šventiniam stalui, ir kasdienis, kepamas su spirgučiais. Anksčiau grikinėmis babkomis dažnai numalšindavo alkį lauko darbų metu.
Ypač daug bandų, mielinių kvietinių pyragų – ragaišių, papločių, pyragų, pyragėlių, sausainių kepdavosi iš įvairių miško uogų (bruknių, erškėtuogių, gervuogių, ievų, mėlynių, putinų, raugerškių, spanguolių, šermukšnių, girtuoklių), kurios buvo ne kepinių įdaras, bet pagrindinė sudedamoji dalis, o miltai, daugiausiai grikiniai, mažesnioji rišamoji dalis. Iš šių uogų darydavosi įvairiausių uogienių ir sūrių.
Dzūkijoje nuo seno žinomas burokinis alus, pagamintas iš saldžių baltų burokų ir džiovintos duonos, bei „saldė“ (gėrimas iš virto vandes, ruginių miltų ir cukraus), beržų sula, paskaninta džiovintais obuoliais. Buvo geriama čiobrelių arba kmynų gira – „kmyninė“, parauginta 4–5 dienas.
Suvalkijos valgiai
Suvalkiečių pasididžiavimas – rūkyti mėsos gaminiai: naminis skilandis su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant kopūstlapio, rūkyti kumpiai, rūkytos dešros.
Dar ir dabar zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą rūkytą skilandį, pagamintą iš kiaulės skrandžio, prikimšto kapotos kiaulienos mėsos ir lašinių įdaro.
Suvalkiečių virtuvėje nuo seno gaminami barščiai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis.
Iš desertų Suvalkijoje yra mėgstami aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris.
Iš gėrimų mėgstama liepžiedžių arbata su medumi, burokėlių gira bei naminis juodųjų serbentų vynas, pagamintas iš juodųjų serbentų pumpurėlių.
Mažosios Lietuvos valgiai
Iki Antrojo pasaulinio karo pusę Mažosios Lietuvos regiono gyventojų sudarė vokiečiai, atkelti daugiausia iš Zalcburgo (Austrija) apylinkių. Savaime suprantama, tai stipriai veikė šio krašto gyventojų, vadinamų lietuvininkais, tradicijas ir maisto kultūrą. Mažosios Lietuvos regionas buvo ir liks šiek tiek paslaptingas. Šio krašto žmones nuo kitų šalies gyventojų visada skyrė kitas tikėjimas (evangelikų liuteronų), savita tarmė, tvarka ir kultūra.
Mažoji Lietuva stebina smėlynų, miškų ir vandenų derme. Tai – vandenų kraštas, todėl čia žmonės moka gaminti žuvį. Išskirtinis patiekalas šiame regione – kuršiškai rūkytas ungurys. Senieji pamario žvejai pirmenybę teikdavo vėgėlėms. Žuvis pamirkoma piene, apkepama, troškinama su svogūnais bei patiekiama su virtomis bulvėmis ir rūgpieniu. Ypatingu skanėstu vietiniai laikė keptas vėgėlių kepenis.
Pamaryje gaudomos vienos paslaptingiausių Lietuvos žuvų – nėgės, dar vadinamos devynakėmis dėl kūno šonuose ties galva einančių žiauninių angų. Tradiciškai nėgės rūkomos arba kepamos ant žarijų, šalia patiekiama pupelių sriubos. Įdomūs yra senoviniai žuvies kepimo būdai, kai kiekvienos žuvies rūšiai kepti yra naudojama atitinkamos rūšies medžio lenta – kas tinka lydekai, netinka menkei ir t. t. Ruošdami valgį, šio krašto žmonės gausiai naudojo česnaką, krapus, svogūnus.
Net ir šiais laikais ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje, bet ir visame pasaulyje yra puikiai žinomi garsieji Memelio strimelių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže.
Ant šventinio stalo puikuodavosi krosnyje keptas kugelis, įdarytas kiaulės kojomis ir ausimis, kamine rūkytos žąsų kulšelės, supjaustytos plonais griežinėliais ir dedamos ant duonos, ir slyvomis, raugintais kopūstais kimšta kalėdinė žąsis.
Iki šiolei mėgstamas lydytas sviestas, kurį valgydavo užteptą ant duonos, pienas bei sūris. Be tradicinio varškės sūrio, šiame krašte žinomas ir ypatingas sūris – „kėžis“, gaminamas iš sausos varškės, kiaušinių trynių, sviesto ir druskos. Visi produktai buvo sudedami į dubenį, įstatytą į puodą su verdančiu vandeniu, ir maišomi į vieną pusę, kol masė tapdavo vientisa. Sūris išeidavo geltonas, minkštas, tepamas ant duonos.
Senieji lietuvininkai virė silpną miežinį alų. Gerta rauginta sula („pačiuka“) ir „kafija“ (švelniai karstelėjęs gėrimas, verdamas iš cikorijų šaknų ir pieno), tradiciškai geriama iš aukštų siaurų puodelių. Kukliau gyvenusiose šeimose cikorijas keitė balinta miežinė kava, o turtingesniuose namuose buvo mėgaujamasi ir kavos pupelių gėrimu. Mažosios Lietuvos kultūros kraštą kava per jūrą pasiekė anksčiau nei likusią Lietuvos dalį. Brangus gėrimas buvo geriamas gana silpnas – litrui vandens dedamas šaukštas pupelių.
Prie „kafijos“ visuomet patiekdavo saldumynų: kekso, balto mielinio pyrago ar vaflių („vofelių“). Taip pat šiame krašte labai mėgstamas marmeladas (ne uogienė). Daug saldžiųjų patiekalų, jų receptų, prieskonių ir jų gamybos įrankių lietuvininkų namus pasiekė iš Prūsijos, vėliau – Vokietijos.
Šis kraštas nuo seno garsėja savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, pėsčiųjų takais (promenadomis) ir kavinėmis.
Žemaitijos valgiai
Žemaičiai vieninteliai Europoje tebemoka gaminti seniausius patiekalus. Jie turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime pasaulyje. Tai – užkulas (arba užtrinas), kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų (taukinė išskleidžiama, sočiai pagardinama česnaku, druska, grūstais juodais ir kvapiais pipirais, susukama, standžiai suvyniojama į sviestinį popierių ir šiltai laikoma 5–6 mėnesius). Žemaičiai šiuo aromatingu „užtrinu“ gardindavo barščius, bulvines, daržovines, kopūstų, rūgštynių, žirnių striubas, košes bei šiupinius.
Žemaičių stalas neįsivaizduojamas be kastinio su ragaišiu arba virtomis bulvėmis. Tai tradicinis senovės žemaičių patiekalas, gaminamas iš grietinės, rūgpienio, sviesto, česnako, druskos ir prieskonių.
Žemaičiai mėgsta valgyti su lupenomis virtas bulves, kurias dažo į kanapių spraginą (spirginę). Tai senovinis pasninko valgis iš skrudintų grūstų kanapių ar sėmenų.
Išskirtinio skonio mėgėjus žemaičiai nustebins patiekę žymųjį rūkytą aluje virtą avienos kumpelį, kurį šiandien galime rasti žymiausiuose Paryžiaus restoranuose ir kurį prancūzai vadina Gigot a la Samogitia – „avienos kumpelis žemaitiškai“.
Valgantieji liežuvį prarys ragaudami žemaitišką „palendvicą“ (žemaitiškai rūkyta nugarinė), žemaitiškai kraujyje nokintą, kadagiais gardintą rūkytą jaučio liežuvį bei naminę, ant ajerų keptą duoną ir naminį sviestą, pagardintą diemedžiu ir laikomą sūryme.
Visi mėgausis vaišinami aluje virtais vėžiais, keptu šapalu su rūgštoku vašoklių padažu, aluje virtu karpiu, žemaitiškai su džiovintais obuoliais troškinta jautiena, aluje su slyvomis troškinta veršiena, kepta medumi įtrinta antimi, įdaryta lazdyno riešutais, grietinėje troškinta višta su bruknėmis.
Šiandien neatsiejami nuo žemaičių virtuvės – kraujiniai (kruopiniai) vėdarai, gaminami iš miežinių ruopų, kraujo, tarkuotų bulvių, mėtų, spirgų ir riebalų.
Ypatingo skonio žemaičių šaltos sriubos su silke: rasalynė (gaminama iš burokėlių rasalo, silkės, svogūnų ir pipirų), cibulynė (galinama iš silkės, acto, svogūnų ir vandens) bei šiupinys – karšta sriuba iš kopūstų, bulvių, išmirkytų žirnių, pupų, kanapių, prieskonių, svogūnų ir lašinių.
Iš desertų Žemaitijoje gamintas Velykų pyragas – boba su agrastų uogiene, žemaitiški plokštainiai, gausiai apkrauti uogomis. Sezono metu dvaruose buvo ragaujamos žagarvyšnės arba garsiosios Platelių juodosios trešnės.
Iš gėrimų gerta džiovintų obuolių, vyšnių gira, mėtų arbata.
