Produktai
Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos ruginė duona, košės, nuo XVIII a. – ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje žvėriena) ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminama iš kai kurių gėlavandenių žuvų, payzdžiui, iš lydekos.
Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, auginamas jau nuo XIII a. XVI a. imta auginti (daugiausia dvaruose): ropes, svogūnus, pastarnokus, burokėlius, agurkus, morkas, krienus, porus, salierus, ridikus. Valstiečių virtuvėje nuo seno labai mėgstami obuoliai ir kriaušės. Labai svarbią dalį mityboje nuo seno užima laukiniai augalai (uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).
Lietuvoje paplitę daugiau prieskonių, nei kitose Baltijos šalių virtuvėse: gausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas. Nuo seno vienintelis saldiklis buvo medus.
Lietuviai visada mėgo gerai, skaniai ir sočiai pavalgyti. Šie pomėgiai išliko iki šių dienų. Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti. Lietuvių mitybos būdas praeityje labai priklausė nuo sezono. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą – pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų. Tradiciniai maisto produktai išliko per šimtmečius, todėl jie yra istorijos ir kultūros dalis.
Patiekalai
Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.
Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajorų virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš lenkų virtuvės).
Valstiečių virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į latviškos virtuvės putras (sriubas iš miltų ir kruopų), kurie šiuo metu beveik išstumti.
Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais ir su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.
Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV–XV a. per mongolus-totorius ir čia pasiliko, dažnai pakeitę vietinius produktus. Tai – koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt.
Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai, obuolių sūris) – bajorų virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš Vakarų.
Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.
