Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė.
Lietuviška virtuvė keitėsi ir vystėsi veikiama įvairių istorinių aplinkybių. Maisto produktai bei maitinimosi kokybė priklausė nuo turtinės padėties. Lietuvoje galima išskirti valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovo dvaro ir viešojo maitinimo įstaigų virtuves.
Lietuvos nacionalinės virtuvės pagrindą sudaro miškingo, nederlingų žemių ir toli nuo jūros esančio regiono gyventojų maistas. Maiste vyrauja mėsa. Naminių gyvulių mėsa laikoma vertesne nei laukinių, o geriausia „namine“ mėsa laikoma jautiena. Grūdų valgyta mažiau, o iš jų daugiausiai rugiai. Dėl maisto stokos dažnai papildomai valgytos gamtos gėrybės: gėlavandenė žuvis, vėžiai, grybai, medus ar riešutai. Vėlesniais laikais, jau po krikšto, daug gėlavandenės žuvies valgyta per pasninkus.
X–XII a. atsiradę glaudesni baltų ryšiai su Rytų (Bizantine) krikščionybe atnešė į Lietuvos teritoriją patiekalus, būdingus Viduržemio jūros regionui. Tai įvyko LDK kunigaikščio Vytauto laikais, užėmus teritorijas Juodosios jūros pakrantėse ir įvykdžius šioje teritorijoje gyvenusių žmonių (totorių, karaimų) perkėlimą į Lietuvą. Persikėlėliai atsivežė naujus žemės ūkio augalus, pavyzdžiui, agurkus, bei naujus maisto produktus ir patiekalus, kurie sparčiai paplito jų gyvenamose vietovėse.
Viduržemio jūros regiono įtakai galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).
XVI a. maisto ir maitinimosi kultūros srityje įvyko esminių pokyčių. Tai susiję su „antrąja“ Viduržemio jūros regiono poveikio banga, kuri turėjo vieną esminį socialinį skirtumą nuo pirmosios. Totorių ir karaimų patiekalai padarė įtaką daugiau žemesniojo socialinio sluoksnio asmenų (valstiečiai, miestiečiai) virtuvei. Tuo tarpu antroji banga, plitusi per valdovo dvarą, labiausiai paveikė diduomenės virtuvę. Svabiausia asmenybė, kuri skatino šį poveikį, buvo italų kilmės didikė Bona Sforza, 1518 m. tapusi Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona. XVI a. pradžios Italija buvo Europos kultūros židinys, todėl Bonos ir jos dvaro (tarp jų buvo ir virėjų) persikėlimas į regioną atnešė Italijos kulinarijos tradicijas, stalo ir vaišių etiketą (pvz., stalo įrankių naudojimą) ir svetingumo supratimą. Itališkas „madas“ LDK palaikė ir vėlesni valdovai – Žygimantas Augustas, Vazų dinastija.
XVIII–XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei didelę įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstiečių virtuvei reikšminga Lietuvos žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų valdomas smukles. Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, kurių tarpe karaliauja tradicinis žydiškas kugelis, kuris iki bulvių išplitimo buvo gaminamas iš ropių.
Bajorų virtuvė
Lietuvių bajorų virtuvė skyrėsi nuo kitų Baltijos šalių virtuvių tiek savo patiekalais, tiek maisto produktais, tiek jų derinimu. Taip pat gerokai skyrėsi XVI–XVIII a. bajorų bei didikų kasdienis ir šventinis maistas. XV–XVI a., ypač kasdienėje mityboje vyravusi vietinė („paprastoji“) virtuvė, tuo tarpu XVIII–XIX a., ypač per šventes – užsieninė („prašmatnioji“), plitusi valdovo dvare. Tačiau būtina pažymėti, kad net ir vietinis didikų maistas savo produktų ir jų paruošimo kokybe iš esmės skyrėsi nuo žemesniųjų socialinių sluoksnių maisto.
XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, susiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) virtuvė, paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje.
Barokinėje virtuvėje buvo gausu mėsos, tačiau vyraujanti – jautiena. Pagal laikmečio supratimą riebus maistas buvo laikomas sveiku maistu, tad dažniausiai naudojama kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti šiaip jau liesiems jautienos patiekalams pariebinti. Taip pat valgyta nemažai žąsų, specialiai penėtų gaidžių – kaplūnų, paršelių. Žvėriena valgyta retai.
XIX a. Lietuvos bajorų virtuvė nyko, Lietuvai prarandant bajorijos sluoksnį. Bajorų kulinarinis paveldas didele dalimi išliko Lenkijos virtuvėje, tuo tarpu Lietuvoje tėra aptinkami tik jo fragmentai.
Valstiečių virtuvė
Valstiečių virtuvė iki pat XIX a. liko nesudėtinga. Jai būdingi paprasti produktai ir patiekalai. Nepaisant to, ji perėmė iš bajorų virtuvės kai kuriuos jos atradimus, pirmiausiai – gausų rūkytų gaminių pasirinkimą. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo būdus. Taip atsirado lietuviški rūkyti gaminiai: dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan.
Valstiečių virtuvės virtuvės gausiausia dalis – užkandžiai – buvo labai patogūs valstiečiams, neturintiems laiko maisto gamybai.
Dar vienas valstiečių virtuvės bruožas – bulvių atsiradimas Lietuvoje XVIII a.
Bulvės Lietuvoje auginamos nuo 1629 m. Didikas Kristupas Radvila (1585–1640) Kėdainiuose siekė įkurdinti vokiečių kolonistus. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių, ir čia gautuose daržuose pradėjo maistui auginti ne tik vietines, bet ir atsivežtas iš Vokietijos daržoves, tarp jų ir bulves, sau bei Radvilų virtuvei. 1648 m. balandį Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza patvirtino teisę Janušavoje (Kėdainių apylinkėse) rengti turgų. Šiame turguje vokiečiai ėmė pardavinėti bulves. Iš pradžių nedrąsiai, kaip ir kiekvieną naujovę, lietuviai pirko paragauti, paskui, pamatę jos naudą, ėmė pirkti bulves sėklai. Iš pradžių dvarai, paskui ir atskiri žmonės įprato sodinti bulves ir jas valgyti. Kolorado vabalų tada nebuvo, o geros Lietuvos dirvos duodavo apčiuopiamą naudą – sočias ir lengvai išlaikomas maisto atsargas.
