Pirties papročiai
Apie senuosius pirties papročius turime žinių iš XIV–XVII amžių. Seniau pirtis visada buvo vieta, kurioje žmogus tapdavo ne tik švaresnis, bet ir geresnis ir sveikesnis. Nenuostabu, kad pirtis nuo seno buvo laikoma šventa, o joje vykdavo įvairios apeigos. Esama žinių, kad pirties krosnies reikšmė beveik prilygusi bažnyčios altoriui.
Visų pirma tai pasakytina apie moterų bendruomenės ir šeimos papročius. Pirtyje į merginų, galinčių tekėti, statusą būdavo įšventinamos jaunos mergaitės. Ir vėliau moters gyvenimo pokyčiai buvo labai artimai susiję su pirtimi. Pirtyje lietuvės moterys gimdydavo, nes tai buvo vienintelė švari, saugi ir šilta, tam tinkama vieta.
Pirtyje maudydavosi svarbių įvykių išvakarėse – prieš vestuves, svarbias metų šventes – Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus, Sekmines, Žolinę ir kt., į pirtį ligonį nešdavo, jausdami, kad žemiškosios kelionės galas jau netoli. Tai – specialios ritualinės pirtys, išsaugojusios beveik iki mūsų dienų senojo baltiškojo tikėjimo papročius. Pirtyse būdavo aukojama baltų likimo deivei Laimai, ten pat ir krikštydavo, suteikdami naujam bendruomenės nariui vardą.
Net ir po mirties pirtis buvo reikšminga žmogui – būdavo tikima, kad pirtis yra giminės protėvių buveinė. Tikėta, kad pirtį lanko įvairios anapusinio pasaulio būtybės, laumės, kurios dažniausiai pasirodydavo, kai ją palikdavo paskutinės besimaudančios moterys.
Pirtis – gyvenamasis namas. Naujos sodybos statyba būdavo pradedama nuo pirties. Joje senovės lietuviai gyvendavo tol, kol pasistatydavo namą.
Pirtis tautosakoje [8]. Folkloro tyrinėtojų vėlesniais laikais surinkti pirties papročiai aiškiai liudija apie ypatingą pirties vietą senovės lietuvių pasaulėvaizdyje. Pagarbų senolių požiūrį į pirtį ir jos reikšmę atskleidžia patarlės bei mįslės apie pirtį:
- Iš žemės neišlenda, o už bažnyčią aukštesnė;
- Į juodą žemę įlendi, balčiau pieno išlendi;
- Žeminėlė visas ligas nugraibo;
- Kad ir juoda, bet gerai nubalina;
- Už velnią juodesnė, už angelą baltesnė;
Pirties etiketas
Elgesys einant į pirtį. Visų pirma ryškėja didelė pagarba pirčiai ir joje besimaudantiesiems. Pirtyje buvo nevalia kvailu elgesiu įžeisti pirtį, krosnį, ugnį, vandenį ar besiperiančiuosius. Pirtyje nesikeikdavo, o jei kas susipykdavo – stengdavosi susitaikyti prieš eidami kartu pertis. Išeinant į pirtį būdavo atsisveikinama su namiškiais, lyg išvykstant į kelionę. Atėjus į pirtį atsiklausiama visų esančių pirty: Ar galima pasiprausti? Ar neišvarysit? Ar priimsit pirtin? Kartais dar palinkima: Saldaus šilčio! Saldaus karšto dūko! Skanaus dūko! Gero garo! Griežto etiketo laikomasi ir išeinant iš pirties. Kreipiantis į pirtininką ar į visus drauge, visada dėkojama: Ačiū už šiltį; Ačiū už pirtį; Ačiū užu darbus, užu šilumą; Ačiū už garą. Pirtininkas ar kiti pasiliekantieji atsako: Į sveikatą! Pirtyje galiojo ir savas etikos kodeksas. Lietuvių moterys į pirtį neidavo kartu su vyrais, kad nenusižengtų tradicinėms dorovės nuostatoms ir papročiams.
Elgesys grįžus po pirties. Tam tikro etiketo ir papročių laikytasi ir grįžus iš pirties namo. Jei einama pas tą, kuris kūreno pirtį, ar pas pirties savininką, tai jam dėkojama jau minėtais posakiais. Parėjus namo iš bendros pirties ir pasakiusLabą vakarą!, pasidžiaugiama: Oi, gerai išsiprausiau! Namiškiai atsako: Tai į sveikatą! Pasakojama, jog seniau šeimininkė grįžusiems iš pirties duodavo valgyti duonos su druska, kartais svogūną, kad kraujas būtų švaresnis, nešk cibulaitį, nešk druskos! – ragindavo kas nors iš namiškių šeimininkę. O pavaišintasis išeidamas dėkojo šeimininkei: Dėkui už pirtį, už užkandį!
Sveikatos procedūros pirtyje
1. Pėrimasis. Tai buvo pagrindinė pirties procedūra. Pirmasis pirties garas buvo sutinkamas su ypatinga pagarba. Kai kas net persižegnodavo. Prakaitas buvo varomas kūną plakant iš iš įvairių medžių šakelių su lapais surištomis šluotelėmis – vantomis (dažniausiai buvo naudojamos beržinės vantos). Išprakaitavę ir išsimaudę šiltu ir šaltu metų laiku šokdavo į prie pirties esantį tvenkinį. Žiemos metu, jei tvenkinys užšalęs, tai priepirtyje apsipildavo nuo pat viršugalvio pilnu kibiru šalto vandens. Manyta, kad pirtis buvo tikrasis valstiečio gydytojas: jei nebūtų pirties ir ridiko, gydytojas aukso vežimu važinėtų [gydytojas turėtų daug darbo gydydamas ligas].
2. Pirtyje buvo atliekamas kraujo nuleidimas (tai buvo daroma, kai lietuviai, vyrai ir moterys, pasijusdavo blogai) bei gydymas žolėmis nuo įvairiausių negalavimų – „skilvio ligos“, šonų dyglių, kaulų ir sąnarių skausmų. Tokia pirties paskirtis (t. y. vienintelė to laikotarpio „gydymo įstaiga“) išliko ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios. Čia kaimo žiniuonės (bobutės) braukymais gydė ir prausė jaunamartes, moteris po gimdymo ir gimdos ligomis („gumbu“) sergančiąsias. Gydė ir vyrus, sergančius nuo sunkių pakėlimų (trūkio), taip pat nuo niežų, reumatizmo, karštinės, tymų, džiovos, silpnaprotystės ir daugybės kitų ligų. Iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinių aprašų matyti, kad bemaž nuo visų ligų pirtyse buvo gydoma nuleidžiant kraują, o šios procedūros atlikėjai – krauleidžiai – kaimo bendruomenės buvo labai gerbiami.
Ne tik pirtyje atliekamos procedūros, bet ir pėrimosi metu naudojami reikmenys ar atskiros jų dalys plačiai naudoti liaudies medicinoje, taip pat naudoti ir vaisingumo bei meilės magijoje, ypač vanta. Ligonius vanta perdavo, apšluodavo aplinkui, dėdavo ją po pagalve, šutindavo lapus ir duodavo gerti arbatą.