Liaudies medicina – tai medicinos žinių sistemos, kurios per ilgą laikotarpį buvo sukauptos visuomenėje ir perduodamos iš kartos į kartą. Tai visuotinė tam tikrų žinių, tikėjimų, draudimų ir praktinių priemonių, skirtų sveikatai apsaugoti, išvengti ligų bei jas gydyti, visuma.
Lietuvių liaudies medicina yra liaudies kultūros dalis, daug lietuvių liaudies medicinos žinių atsispindi papročiuose, patarlėse, priežodžiuose, sakmėse, pasakose. Žinių apie lietuvių liaudies mediciną randama nuo XVII a. – istorikų, rašytojų, etnografų, vaistininkų, gydytojų, mokslininkų darbuose.
Lietuvių liaudies medicinos raida ir bruožai panašūs į kitų tautų liaudies medicinos, bet lietuvių liaudies medicina senesnė, palyginti geriau išlikusi ir daug gausesnė negu kitų Europos tautų.
Žinios apie higieną, fiziologiją ir kitų sričių mokslus
Šiuolaikinės medicinos požiūriu, lietuvių liaudies medicinoje galima rasti žinių iš daugelio medicinos sričių, botanikos, zoologijos, mineralogijos, farmakologijos ir farmakognozijos, meteorologijos, astronomijos ir kitų mokslų pradmenų. Gydymui naudota daugiau kaip 200 mineralinių, 500 gyvūninių, 150 žemesniųjų ir 2000 aukštesniųjų augalų žaliavų. Daugelyje kaimo vietovių iki šiol dar gyvuoja lietuvių liaudies medicinos tradicijos, vaistingųjų augalų, gyvulinės ar mineralinės kilmės medžiagų naudojimas gydymui.
Didelę lietuvių liaudies medicinos dalį sudaro higienos žinios: apie metų laikų ir klimato įtaką žmogaus sveikatai ir ligų atsiradimui, asmens, mitybos, darbo higieną, įvairias buities normas. Yra žinių apie žmogaus anatomiją ir tam tikrų organų fiziologiją. Ypač daug žinių yra iš motinos ir vaiko higienos, akušerijos, ginekologijos. Labai rūpintasi būsimųjų kartų sveikata – ypač jaunuolių prieš vestuves, vengta riboti gimstamumą, beveik nevartota abortinių priemonių.
Elgesio draudimai
Svarbią vietą užėmė įvairūs draudimai, taikyti įvairiais žmogaus gyvenimo etapais, skirtingu amžiumi ir metų laiku. Jie padėdavo išsaugoti sveikatą ar jos nepasitrikdyti. Kai kurioms socialinėms grupėms dėl didelio jų pažeidžiamumo buvo skirta labai daug elgesio draudimų, pavyzdžiui, nėščioms moterims, kūdikiams ir mažiems vaikams. Šių draudimų nepaisymas galėdavo sukelti nepageidaujamų rūpesčių ar net ligų. Naujagimių priežiūra, vaiko auginimas ir auklėjimas – tai ištisa racionali sistema.
Žiniuonys
Tradicinei lietuvių, kaip ir kitų tautų, liaudies medicinai įtaką darė kaimo bendruomenėje gyvavusios vertybės, elgesio normos. Oficialiosios medicinos paslaugomis naudotasi retai, visų pirma dėl pinigų stygiaus. O žiniuonys kaimo bendruomenėje turėjo nemenką autoritetą. Susirgus mieliau buvo pasirenkamos žiniuonių paslaugos. Apie gydymą vaistiniais augalais bent šiek tiek nusimanė daugelis Lietuvos kaimo gyventojų – tai buvo jų kasdienio gyvenimo dalis.
Reikia pasakyti, jog liaudies medicinos srityje gyvavo savotiškas pasiskirstymas tarp lyčių: pavyzdžiui, tokios gydymo priemonės, kaip liaudies chirurgija bei veterinarija, laikytos vyrišku užsiėmimu, o žolininkystė – moterišku. Nors vyrai taip pat nusimanė apie vaistažoles, ši sritis, anot pateikėjų, laikyta „ne vyrų reikalu“, „tai moterų darbas“. Dauguma žinių apie ligų pažinimą ir gydymą, vaistažoles, pagalbą gimdant buvo perduodamos moterims, vyrai daugiausia stabdydavo kraujavimą, gydydavo kaulų lūžius ir žaizdas. Neretai šios žinios būdavo užšifruotos kitais pavadinimais, kad būtų paslėptos nuo priešų ir nebūtų panaudotos piktam.
Lietuvos kaime apie vaistinguosius augalus, gyvulinės ar mineralinės kilmės medžiagas daugiau už kitus išmanantys asmenys buvo žinomi aplinkiniams. Dažniausiai tai buvo moterys. Tokie asmenys paprastai gydė tik savo giminės narius ar artimesnius kaimynus. O asmenys, pagarsėję kaip turintys neįprastų galių bei žinių, gydydavo visus į juos besikreipiančius. Be to, čia nebuvo prieš tai minėto skirstymo tarp lyčių: gydyti maginiais būdais (labiausiai buvo paplitęs gydymas užkalbėjimu) galėjo bet kas, nepriklausomai nuo lyties, t. y. kas turėjo „įgimtų gabumų“.
Iš žiniuonių galima sąlygiškai išskirti žolininkų ir žadėtojų grupes. Pastarieji uoliai saugojo savo žinias, neleisdami joms pasklisti viešumoje. Šias žinias paslapties skraiste dengė dėl to, kad buvo tikima, kad kitam pasakęs užkalbėjimą pats užkalbėtojas neteks galios gydyti. Žolininkai, kaip ir žadėtojai, išsiskyrė iš kaimo bendruomenės tuo, kad turėjo daugiau liaudies medicinos žinių.