Liaudies medicina. Modulis 2

Ligų priežastys dažniausiai buvo peršalimai, išgąstis, sunkus kėlimas, nužiūrėjimas „bloga akimi“ ar užkerėjimas, tad ir ligų priežastis pagal jų kilmę galima skirti į: racionaliąsias ir magines. Atsižvelgiant į numanomą ligos priežastį, būdavo parenkami gydymo būdai: vienos ligos daugiausia gydytos vaistiniais augalais, gyvulinės (gyvūnų dalimis, krauju ar net išmatomis) bei mineralinės kilmės medžiagomis, liaudies chirurgijos metodais, o kitos ligos – maginiais būdais (užkalbėjimais, apiplovimais šventintu vandeniu ir pan.).

Baimė ir išgąstis. Viena dažniausių ligos priežasčių buvo laikoma baimė ar stiprus išgąstis. Baimė – tai įvairaus stiprumo ir trukmės emocija. Išsigandimas – tai staigi ir intensyvi, trumpai trunkanti organizmo reakcija, o išgąsčiu vadinama liga, kurią sukėlė išsigandimo metu patirtas itin stiprus, žalingas psichinis išgyvenimas. Žmogus išgąsčiu gali susirgti ir tyčia pagąsdintas, ir atsitiktinai išsigandęs. Kartais jis net gali neatsiminti, kas jam sukėlė stiprų baimės jausmą. Tradicinėje lietuvių kultūroje išgąstis suvokiamas įvairiai: kaip atskira liga, o kartais – kaip kitų ligų priežastis. Kartais sakoma, kad išgąstis gali sukelti bet kokį sveikatos sutrikimą, pavyzdžiui: rožę, drugį, galvos nuplikimą, širdaliges ir kitokias ligas. Išgąsčiui būdingas nerimas, miego sutrikimai, prastas apetitas, kartais – virškinimo sistemos sutrikimai (pilvo skausmas, viduriavimas, vėmimas).

Tradicinėje lietuvių kultūroje kūnas ir psichika suvokiami kaip vientisa žmogaus visuma. Į žmogaus visumą žiūrima kaip į tam tikrą struktūrą, o išgąstis veikia kaip tą struktūrą trikdantis, sujaukiantis veiksnys. Jis įsiveržia į organizmą ir sukelia ligą. Išgąsčio gydymas – tai pirminės žmogaus struktūros visumos sugrąžinimas, kitaip tariant, jos perstruktūravimas taikant įvairius gydymo būdus.

Išgąstis ir nužiūrėjimas. Išgąstis daug bendro turi ir su nužiūrėjimu („blogos akies“ poveikiu). Nužiūrėjimas, kaip ir išgąstis, gali sukelti įvairių kitokių negalavimų. Mažiems vaikams ir nužiūrėjimas, ir išgąstis pasireiškia tais pačiais simptomais – nemiga, neramumu, verksmu. Kartais nuo jų bandoma apsisaugoti ir net gydoma tomis pačiomis priemonėmis: išsigandusį vaiką perkiša per arklio pavalkus.

Išgąsčio gydymo būdai:

Nuo patirto išgąsčio pakitus kūno dalims (pvz., nutįsus galūnėms), Gervėčių apylinkėje (Baltarusijoje) taikytas gydymo būdas – miestavimas (matavimas). Gydant šiuo būdu, be kitų pagalbinių praktikų (nuovirų gėrimo, smilkymo, užkalbėjimų), siūlu yra matuojamos pakitusios kūno dalys. Kitas žinomas išgąsčio perdavimo būdas – per motinos pieną – dar vadinamas atžindymu. Tai vyksta tuomet, kai susijaudinusi, išsigandusi motina pamaitina krūtimi vaiką ir taip perduoda jam išgąstį. Per tokį išgąsčio perdavimo būdą atsiskleidžia jo, kaip svetimkūnio, suvokimas – iš vieno organizmo į kitą jis pereina per kūno skysčius. Panašiai per kūno skysčius išgąstis keliauja ir jį šalinant iš organizmo.

Antrasis išgąsčio gydymo būdas yra savotiška apsauga nuo ligos užsilaikymo organizme. Taip gydant išgąstis, kaip svetimkūnis, šalinamas iš kūno. Tai gali būti atliekama penkiais būdais (per seiles, šlapimą, vemiant, iškvepiant, per pažastis). Dažniausiai išgąstis iš organizmo šalinamas per seiles. Visoje Lietuvoje žinoma praktika išsigandus tris kartus nusispjauti. Kai kuriuose tikėjimuose tiesiogiai įvardijama, koks yra tokio nusispjovimo tikslas: tik kaip nusigąsta ar kas nugąsdina, reikia spjaut tris kartus į bile kurią pusę, tai netampa išgąsčiu arba jei išsigąsti ko, tai reikia tris kartus nusispjauti, tai priepuolio nebus.

Gydymo būdai. Tiriant ligonį ir nustatant ligą, greta ligonio būklės nusakymų, apuostymų, spėjimų, buvo naudojami ir šiuolaikinėje medicinoje taikomi būdai: ligonio apklausa, apžiūra, apčiuopa. Didžiausią lietuvių liaudies medicinos dalį sudaro gydymo priemonės, būdai ir patarimai, kuriais remiantis gydytos visų žmogaus organizmo sistemų ligos: vidaus ligos (drugys, dusulys, kosulys, plaučių, inkstų uždegimai, vėžys), chirurginės (votis, išvarža, kaulų lūžis, išnirimas), infekcinės (gelta, viduriavimas), psichinės (epilepsija, isterija), vaikų (pvz., kirmėlinės ligos, tymai, skarlatina), akių, ausų, odontologinės ir kitos ligos.

Gydymo priemonės:

• vaistingieji augalai: aviečių šakelės, liepų žiedai, ramunėlės, krapai, kmynai, aguonų pienas, beržų lapai, eglių sakai, džiovintos mėlynės, žemuogės ir kiti; žinota, kada rinkti vaistažoles ir kaip jas paruošti;
• medus ir bičių produktai;
• gyvuliniai riebalai;
• skruzdėlės, gyvatės, rupūžės ir kiti gyvūnai;
• dieta;
• fizinės priemonės (šaltis, šiluma, garininimas, šutinimas);
• mankšta;
• masažas;
• chirurginės priemonės (lūžių, išnirimų gydymas, pūlinių prapjovimas);
• gydymas burtais, užkalbėjimu, muzika, dainavimu.

Daugelis šių priemonių buvo taikomos pirtyje. Dažniausiai būdavo naudojama ne viena šių priemonių, bet keletas jų.

Svarbu pabrėžti, kad liaudies medicinoje naudotus metodus būtina skirti nuo vadinamosios namų medicinos, kuri Lietuvoje ypač paplito XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai žmonės, skaitydami medicinines knygas ar klausydami patarimų, ėmė gydytis patys.

Fizinių traumų, žaizdų ir odos ligų gydymas. Susižeidus kraujavimas būdavo stabdomas šviežiai nuskinta ir sutrinta kraujažole (Achillea L.), dar vadinama „kruvaininku“, „kraujanosiu“, „sraujanosiu“, „raudonąja gėlele“, dedant ją ant žaizdos, taip pat geriant jos nuovirus. Kraujas stabdomas dedant plačialapio gysločio (Plantago major L.) lapus, žaizdą apibarsčius pataisų (Lycopodium L.), grybo kukurdvelkio (Langermania gigantea (Pers.) Rostk.) sporomis, taip pat apvyniojus beržo (Betula L.) tošimi arba geriant buroko, t. y. paprastojo runkelio (Beta vulgaris L.), sėklų nuovirą, išvirtą su medumi. Žaizdos plaunamos beržų arba tuopų (Populus L.) pumpurų antpilais, ramunėlių (Matricaria chamomilla L.) nuoviru. Rakštis išvaroma barsuko arba kiškio taukais. Nusiplikius karštu vandeniu tepdavo kanapių (Cannabis sativa L.) arba sėmenų (Linum usitatissimum L.) aliejumi. Ant sumuštos vietos, kad nuslūgtų patinimas, dėdavo karvės mėšlo kompresą. Ant vočių dėdavo tarkuotas morkas (Daums savitus Rochl.) arba bulves (Solanum tuberosum L. ), gysločių lapus, tepdavo eglių (Picea abies Karst.) sakais. Niežus trindavo raugintų kopūstų (Brassica capitata L.) rasalu, tepdavo arkliarūgščių (Remez pratensis L.) šaknų, tabako pašaknų, nesūdytų gyvulio taukų ir vario sulfato („mėlynojo akmenėlio“) mišiniu. Spuogus tepdavo apvaisintų narcizų (Narcissus L.) žiedų arba šaknų antpilu. Dedervines (niežtinčias ir pleiskanojančias odos dėmes) šalindavo tepdami saldžia grietinėle. Rožė (ūminis odos uždegimas) buvo laikoma sunkia liga. Ant rožės pažeistos kūno dalies dėdavo ruginių miltų arba rožių (Rosa L.) lapų kompresus, gerdavo erškėtrožių žiedų arbatą, valgydavo šio augalo uogas. Jeigu žmogus susirgdavo raupais, jį gydydavo avių išmatomis. Avių mėšlą nuplaudavo ir virdavo, nuovirus duodavo gerti ligoniui.

Kvėpavimo takų ir plaučių ligų gydymas. Persišaldžius (nuo kosulio, „kaklo sopėjimo“, slogos) gerdavo liepų (Tilia L.), putinų (Viburnum opulus L.) žiedų bei uogų arbatą, alyvų (Syringa vulgaris L. ), dar vadinamų „bezdu“ arba „bezu“, lapų bei žiedų, taip pat aviečių (Rubus L.) šakų ir uogų nuovirus. Nuo „irmedės“ (peršalimo) buvo geriami drauge išvirti „sraujanosių ir ramunėlių stabarai“. Taip pat gydyta raudonėlių (Origanum vulgare L.), čiobrelių (Thymus serpyllum L.), čižmų, arba bitkrėslių (Tanacetum vulgare L.), arbatomis. Nuo užkimimo dėdavo linų sėmenų kompresą, duodavo valgyti sakų su medumi, gerti diemedžių (Artimisia abrotanum L.) arbatos. Nuo „zapalenijos“ (plaučių uždegimo) buvo geriamas nasturčių (Trapaeolum L.) antpilas, baltųjų alyvų, šermukšnių (Serbus aucuparia L.), ievų (Padus avium Mill.), našlaičių žiedų (Viola tricolor L. – trispalvė našlaitė), vingiarykščių (Filipendula ulmaria Maxim.) arbatos.

Širdies ir kraujagyslių ligų gydymas. Nuo širdies ligų gerdavo valerijonų (Valeriana officinalis L.) šaknų arbatą arba antpilą, paprastųjų pakalnučių (konvalijų) (Convallaria majalis L.), rūtų (Ruta graveolens L.), skėtinių širdažolių (centorijų) (Centaurium minus Moench.) nuovirus bei gyvatės, užpiltos spiritu arba namine degtine, antpilą. Pavasarinių raktažolių (šv. Petro raktelių) (Primula veris L.) arbata „pašalina širdies drebėjimą“. Norėdami sumažinti padidėjusį kraujospūdį gerdavo rasakilų (Allchermila L.), kmynų (Carum carvi L.), krapų (Anethum graveolens L.) šakelių bei sėklų, takažolių (Polygenum aviculare L.), rūtų arbatas. Kraujospūdžiui normalizuoti valgydavo putinų, juodųjų serbentų, spanguolių, šermukšnių uogų – žalių, džiovintų, ar jų uogienę. Ajerų („airių“) šaknų vonios buvo naudojamos „silpnakraujystei“ gydyti.

Nervų ligų gydymas. Labiausiai vartojamas vaistas nervų ligoms gydyti buvo valerijonų šaknų arbata, nuoviras arba antpilas. „Nuo nervų suirimo“ gerdavo paprastųjų jonažolių (šv. Jono žolė) (Hypericum perforatum L.) arbatą. Išgąsčiui gydyti duodavo barkūnų (Meluotus L.) lapų, baltųjų pinavijų, arba bijūnų (Paeonia L.), šaknų, rūtų, šalpusnių arbatos. „Nuo išgąsčio“ apiplaudavo šaltekšnių („šaldekšnių“) (Frangula alnus L.) žievių arba šaltininių veronikų („vilkažolių“) (Anagallis aquatica L.) nuovirais. Nuovirų jokiu būdu negerdavo, nes jie labai nuodingi. Nuomariui (epilepsijai) gydyti tiko putinų žiedai, sidabražolės (Potertilla thyrsiflora (L.) Zimn.), tujos (Thuja L.), jeronimai (Geranium L.). Nuo nemigos valgydavo daržinių aguonų (Papaver somniferum L.) sėklų arba gerdavo džiovintų aguonų galvučių arbatą, taip pat smiltyninių šlamučių („snaudukių“) (Helichrysum arenarium (L.) Moench.) nuovirus ir diemedžių, paprastųjų baltagalvių („nervovnikų“) (Lencanthenum vulgare (L.) Lam.) antpilus.

Virškinimo trakto ligų gydymas. Virškinimo trakto (vidurių) skausmas buvo gydomas ajerų šaknų nuoviru, arbata ar tiesiog valgant tarkuotas šaknis. Vidurių skausmams sumažinti naudojo jonažolių, pelynų (Artemisia abstinthium L.), kmynų, mėtų (Mentha), rūtų, gysločių arbatas bei antpilus, valgydavo bičių pikį. Kirminus išvarydavo valgydami česnaką, gerdami bitkrėslių (čižmų), rūtų nuovirus. Viduriavimą („vidurių liuosumą“, „trydą“) stabdydavo išdžiovintų ir sutrintų ąžuolų (Quercus robur L.) žievių arbata, džiovintomis arba šviežiomis mėlynių (Vaccinium myntillus L.) uogomis, nasturčių sėklų, pelynų, kmynų, varnalėšų (Artium lappa) šaknų arbatomis. Vidurių užkietėjimą gydė šaltekšnių žievių arbata, šunobelių (Rhamnus carthartica L.) uogų nuoviru, valgė slyvų (Prunus domestica L.). Apetitui pakelti valgydavo krienus (Armoracia rustieana Gaerth.), gerdavo pelynų, mėtų arbatas. Kepenų ligas gydydavo sprogstančių beržų lapelių, jonažolių, kraujažolių arbatomis. Skrandžio negalavimus dažniausiai gydydavo gysločio lapų ir šaknų, kmynų stiebų ir sėklų, mėtų ir rūtų, apynių, pelynų, ugniažolių, ramunėlių, šermukšnių žiedų, uogų ir apatinio žievės sluoksnio arbatomis bei nuovirais. Skrandžio opa gydyta valgant alijošius su medumi, geriant tuopų pumpurų antpilus.

Uždegimų gydymas. Kadagių uogų nuovirai ir vonios, taip pat kiečių (Artemisia L.) vonios buvo vartojamos nuo sąnarių uždegimo. Nuo reumato („ramato“) gydydavosi gerdami dilgėlių, čiobrelių, pavasarinių raktažolių arbatas bei nuovirus, kaštonų žiedų ir smulkintų vaisių antpilus. Skaudančias vietas nuplakdavo dilgėlėmis, įtrindavo musmirių, kaštono žiedų ir vaisių antpilais, leisdavo gelti bitėms. Sąnarius įtrindavo nesūdytų barsuko ir kiaulės taukų mišiniu, „nuo kaulų sukimo“ įtrindavo kiškio riebalais. Juos lašindavo į ausis ir sergant ausų uždegimu. Inkstų uždegimus gydydavo dirvinių asiūklių („ožkabarzdžių“) (Eguisetum arvensis L.), pataisų, dilgėlių, petražolių nuovirais, nuo akmenligės („nuo akmenų“) gelbėjo takažolių, varnalėšų arbatos. Sutrikus šlapimo pūslei ir šlapimo takams (kai „nesilaiko šlapimas“, „varo šlapimą su kraujais“) gerdavo kiškio ašarėles (Briza media L.), dirvinių karpažolių (kraujažolių) (Euphorbia helioseopia L.), rugiagėlių arbatas, puplaiškių nuovirą.

Moterų ligų gydymas. Gimdymui palengvinti buvo patariama gerti diemedžių arba rugiagėlių („vosilkų“) nuovirus bei arbatas, taip pat kvapiųjų aniužių („šantų“) (Elsholtzia ciliata Willd.) arbatą, į kurią dar pridėdavo ruginių miltų ir medaus. Po gimdymo, kad gimdyvė greičiau atsigautų, duodavo gerti medetkų arbatos, taip pat baltųjų dobilėlių, rūtų arbatos. Moterys, norėdamos apsisaugoti nuo persileidimo („išmetimo“), gerdavo pastarnokų (Pastinaca sativa L.) antžeminės dalies, šaknų arbatas. „Nuo moteriškų ligų“ (kraujoplūdis, „baltosios“, vidurių skausmas) gerdavo tūbių („devyniasylių“ arba „kietųjų šaknų“) (Verbascum L.) džiovintų šaknų antpilą: penkis gramus šaknies dėdavo į pusės litro talpos degtinės butelį ir gerdavo po 5–10 lašų kelis kartus per dieną.

Užkrečiamųjų ligų gydymas. Lietuvos kaime buvo žinomos ir gydomos užkrečiamosios („limpamosios“) ligos. Toks jų pavadinimas buvo vartojamas tiek liaudyje, tiek medicininėje literatūroje iki XX a. vidurio. Ypač daug dėmesio buvo skiriama apsisaugoti nuo jų. Manyta, jog geriausiai nuo užkrečiamųjų ligų apsaugo česnakai – juos valgydavo vengdami užsikrėsti. Taip pat veiksmingiausia apsisaugojimo priemone laikyti pelkiniai gailiai – epidemijos metu jie laikyti namuose, jais trinama dar neužsikrėtusių žmonių oda.

Vienos ligos buvo įvardijamos kaip vaikų, kitos – kaip suaugusiųjų ligos.

Vaikų užkrečiamosios ligos:

1. Difterija (lot. diphtheria), liaudyje dar vadinama „krupu“, „škrupu“, „smaugais“ arba „kakline“). Jai gydyti naudodavo išdžiovintą rupūžę, kurių turėję kaimo vaistininkai. Ją išvirdavo vandenyje ir gerdavo nuovirą.
2. Tymai (liaudyje liga vadinta: „adra“, „jedra“, „drognės“ arba „blusinės“). Sergančiam tymais duodavo rugių grūdų, sumaišytų su medumi, nuoviro. Kitur duodavo gerti avies išmatų arbatos ar avies džiovintas išmatas virdavo su pienu. Avies išmatas, užpiltas vandeniu, gerdavo ir kad varytų prakaitą. Šio gyvulio išmatas naudojo net ir plaučių uždegimui gydyti.
3. Vėjaraupiai (lot. varicella), liaudyje vadinama „vėjarauplėmis“. Susirgus vėjaraupiais ligonį laikydavo nevėdinamame kambaryje, saugodavo nuo vėjo, nes buvo manoma, kad vėjas yra nepalankus veiksnys sergant šia liga.
4. Skarlatina (lot. scarlatina), liaudyje vadinama „škarlatina“. Susirgus skarlatina taip pat naudodavo rupūžės nuovirą. Ligoniui duodavo po šaukštą nuoviro. Liaudies gydytojai gydydavo ir rupūžės krauju. Kitaip nei žemaičiai, aukštaičių liaudies gydytojai rupūžės kraują naudodavo ne vieną, o su pienu.

Suaugusiųjų užkrečiamosios ligos:

1. Maliarija (liaudyje vadinta „drugiu“). Tai buvo viena dažniausių ligų. Plačiąja prasme taip buvo vadintas karščiavimo metu kylantis drebulys, siaurąja – maliarija, ūminė infekcinė liga. Paskutinis ligonis, sirgęs vietine maliarija, Lietuvoje užfiksuotas 1956 metais. Nuo to laiko ši liga mūsų šalyje žinoma tik kaip įvežtinė.
2. Šiltinė (lot. typhus) ir dizenterija (liaudyje dar vadinama „kruvinąja“). Tai buvo itin pavojingos mirtinos ligos. Kaip geras vaistas nuo dizenterijos ir šiltinės vartotas aviečių šaknų nuoviras, taip pat arkliarūgščių (Rumex sp.) ar kiškio kopūstų (Oxalis acetosella) lapų nuovirai. Buvo naudojami ir kiti gydymo būdai: klojama pilvelį degtine suvilgytomis skepetomis, šutinama karštomis žolėmis: ramunėliais, šalavijom, čebreliais, šontais tikraisiais [šantra, lot. Marrubium vulgare].
3. Cholera (ūmi žarnyno infekcija). Nuo choleros gerdavo kadagių uogų arbatą.
4. Tuberkuliozė (lot. tuberculosis) – kvėpavimo takų liga, liaudyje vadinta „džiova“ arba „sukatomis“. Ši liga buvo sunkiai išgydoma. Gydymui naudotos šios vaistinės medžiagos: šuns taukai, ežio mėsa, barsuko taukai, antpilai (pvz., degtine ar spiritu užpilta gyvatė).
5. Karštligė (liaudyje vadinama „drugiu“). Tai ūmi virusinės kilmės liga. Sergantį „drugiu“ ligonį gydo smilkymu: nuo drugio paimti beržų žievių, šebabonų lukštų, buožių ir ąžuolų žievių ir rūkyti po kambarį, kame yra ligonis. Dūmai padeda „išgarinti“ ligą, jie tampa dar paveikesni dėl kitų į ritualą įtraukiamų objektų (medžių žievių, lukštų etc.) ir padeda išvalyti ligonio aplinką.
6. Gripas (lot. influenza). Tai ūmi užkrečiamoji kvėpavimo takų liga. Nors apie šią ligą pradėta kalbėti po 1918–1919 metais siautusio vadinamojo ispaniškojo gripo pandemijos, gripo virusas gamtoje egzistuoja nuo Antikos laikų. Gripą gydydavo įprastinėmis kvėpavimo takų ar peršalimo ligų gydymo priemonėmis: gerdavo liepžiedžių, aviečių, čiobrelių, raudonėlių, mairūnų, serbentų lapų arbatas, vartodavo česnaką.
7. Niežai (lot. scabies), liaudyje vadinti „parkomis“, „susu“, „karasta“, „kaškiu“. Tai užkrečiamoji parazitinė odos liga. Remiantis gausia liaudies medicinos medžiaga, tai buvo viena iš labiausiai lietuvius kankinusių ligų. Niežus trindavo raugintų kopūstų rasalu, tepdavo arkliarūgščio šaknų, tabako stiebų, nesūdytų gyvulio taukų ir „mėlynojo akmenėlio” mišiniu. Taip pat ištrindavo maltos sieros bei gyvulių taukų mišiniu. Išsitrynę lįsdavo „po karštu pečiumi”, kur turėdavo išbūti maždaug 2 valandas. Procedūrą atlikdavo kelias dienas, iš viso – tris kartus.
8. Piktšašiai. Šiuo terminu galėjo būti vadinamos net kelios ligos: trichofitija (lot. trichophytia) – grybelių sukelta plaukų ir galvos odos liga, bei mikrosporija (lot. microsporia) – taip pat grybelinė odos liga.
9. Karpos (lot. verrucae). Tai viena labiausiai paplitusių odos ligų, kai odoje atsiranda baltos ar šviesiai pilkšvos spalvos nelygiu paviršiumi mazgelių. Karpas gydydavo česnakų sultimis ar smailiažiedžių tūbių nuoviro kompresais.