Viena žymiausių Lietuvos vaistininkių, žolininkių, visą savo gyvenimą paskyrusi vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui, buvo habil. biologijos mokslų dr. Eeugenija Šimkūnaitė. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Ji dažnai buvo vadinama Lietuvos Žiniuone, Žolių karaliene, artimiausių draugų – Lietuvos Ragana.
Vaistinių augalų rinkimas
Vaistažolių rinkimo laikas. Priklausomai nuo to, kokie augalai ir kokios tų augalų dalys naudojamos gydymui, jų rinkimo laikas yra įvairus. Dažniausiai jis priklauso nuo augalo žydėjimo laiko, nes laikomasi nuostatos, jog būtent tuomet augalo gydomosios savybės yra stipriausios. Paprastai žolės buvo renkamos tik joms pradėjus žydėti: gydomosios žolelės dažniausiai renkamos gegužės mėnesio dešimtą dieną, kol jos neperžydėjo ir neturi sėklos. Vaistažoles buvo stengiamasi rinkti iki Joninių (Rasų), nes vėliau surinktos vaistažolės nebetenka gydomosios galios. Neretai ši data buvo siejama su burtais: buvo manoma, jog žolės, surinktos Joninių išvakarėse, turi didžiausią galią.
Dažniausiai vaistažoles stengdavosi rinkti anksti ryte, kol dar nenukrito rasa arba bent jau prieš pietus – tada jų vaistinės savybės laikytos stipresnėmis. Buvo stengiamasi rinkti sveikus augalus, vengiama imti sutryptus, dėmėtus, apgraužtus. Jei vaistams naudoti tik žiedai, jie būdavo renkami priklausomai nuo augalo žydėjimo laiko. Jei reikalinga visa antžeminė augalo dalis, stengiamasi ją rinkti žydėjimo laikotarpiu. O žievės rinkimo laikas nėra svarbus – kada jos prireikdavę gydymui, tada ją ir lupdavę. Pumpurus rinkdavo anksti pavasarį, paprastai dar šiems neišsprogus arba tik pradėjus sprogti. Šaknims kasti tinka taip pat visi metų laikai, išskyrus žiemą. Vaisiai ir sėklos vaistams ruošti buvo renkami tik visai nunokę.
Vaistažolių laikymas. Augalai, kuriuos norėta išlaikyti ilgesnį laiką, būdavo džiovinami. Surinktus augalus džiovindavo gyvenamojo namo palėpėje, klėtyje, malkinėje ar tiesiog lauke – ten, kur yra oro trauka, geras vėdinimas, kad augalai nešustų. Buvo įprasta džiovinti pavėsyje, kad nekaitintų saulė, kitaip augalai gali prarasti savo gydomąsias savybes. Šaknis, šakniastiebius suverdavo ant virvutės ir pakabindavo džiovinti skirtoje patalpoje, stambias šaknis susmulkindavo arba suskaldydavo. Kartais šaknis džiovindavo nekarštoje krosnyje arba ant krosnies. Vaisius bei uogas džiovindavo panašiu būdu: krosnyje, ant krosnies arba tiesiog pažėrę prieš saulę. Tradiciškai vaistinius augalus laikydavo ne ilgiau kaip metus – manyta, jog ilgai laikant mažėja gydomosios savybės. Atėjus vasarai, pernykščio rinkimo augalus išmesdavo ir rinkdavo naujus.
Vaistinių medžiagų ruošimo būdai
Priklausomai nuo to, kokia liga būdavo gydoma, augalus skirtingai ruošdavo vartojimui. Pagal paruošimo būdus vaistines medžiagas galima suskirstyti į šias rūšis:
- Arbatos. Jos ruošiamos užpilant augalus verdančiu ar šaltu vandeniu. Skysčiui leidžiama nusistovėti;
- Nuovirai. Jie ruošiami verdant vaistažoles;
- Antpilai. Jie daromi spiritu arba degtine užpilant įvairias augalų arba gyvūnų kūno dalis, paliekant nusistovėti kelias savaites, dažniausiai tamsioje ir vėsioje vietoje;
- Vonios. Jos daromos pridedant vaistažolių, dažniausiai supilant nuovirus į vonios vandenį ar tiesiog nuoviru apiplaunant ligonį;
- Kompresai. Jie daromi virintų augalų tirščius arba gyvulinės kilmės medžiagas supilant į lininius arba kitokius maišelius ir dedant juos ant skaudančios ar karščiuojančios vietos. Pats paprasčiausias būdas – dėti nuoviruose pamirkytą medžiagos gabalą;
- Tepalai. Jie ruošiami sumaišant augalinės, gyvulinės ir/arba mineralinės kilmės medžiagas. Vaistinių medžiagų vartojimas buvo dozuojamas atsižvelgiant į kiekvienos sudedamosios dalies savybes, žmogaus organizmo stiprumą, ligą, nuo kurios būdavo gydoma. Įprasta, jog dozė buvo nustatoma remiantis konkretaus žmogaus reakcija į gydymą, gydančiojo gyvenimiška patirtimi.
Smilkymas
Lietuvoje smilkymas (rūkymas) augalais (vingiorykščių, bijūnų žiedais, dagiais ir kt.) ilgą laiką etnologų ir vaistininkų laikytas kaip maginio poveikio priemonė ir platesniame gydymo kontekste nenagrinėtas. Pasaulyje dėmesys racionaliems smilkymo aspektams taip pat nėra senas.
Smilkymas gan specifinis etnopsichiatrijoje naudojamas gydymo būdas, nes gydymo tikslais smilkoma daugiausiai nuo nervinių sutrikimų. Be medicininės paskirties, smilkymas dar buvo naudojamas siekiant apsaugoti namus nuo perkūnijos ar gyvulius nuo užkerėjimo, „blogos akies“. Smilkymu atliekamas tarsi „atbaidymo“ veiksmas, kuriuo išvaromos namuose besislapstančios „piktosios dvasios“, „velnias“.
Tam tikslui naudojami kadagiai (Juniperus communis L.) ir įvairūs Devintinių, Žolinės metu pašventinti augalai (jų įvairovė gana didelė). Tos pačios šventintos žolės naudojamos smilkant ir nuo išgąsčio, nervų ligų, ir nuo traukulių. Smilkymas daugeliu atveju turėjo raminamąjį poveikį.