MO

Liaudies medicina. Modulis 2

Vaistininkystė. Užduotis Nr. 3Išspręskite užduotį lentelėje pasirinkdami atsakymą „Taip“ arba „Ne“.
6/9
1. Tradiciškai vaistinius augalus laikydavo ne ilgiau kaip metus – manyta, jog ilgai laikant mažėja gydomosios savybės.
2. Augalai, kuriuos norėta išlaikyti ilgesnį laiką, būdavo šaldomi.
3. Tepalai – tai vaistinių medžiagų rūšis, kuri paruošiama užpilant augalus verdančiu ar šaltu vandeniu. Skysčiui leidžiama nusistovėti. Tepalai duodami gerti sergančiajam.
4. Atėjus vasarai, pernykščio rinkimo augalus išmesdavo ir rinkdavo naujus.
5. Vaistažoles buvo stengiamasi rinkti iki Joninių (Rasų), nes vėliau surinktos vaistažolės nebetenka gydomosios galios.
6. Viena žymiausių Lietuvos vaistininkių, žolininkių buvo habil. biologijos mokslų dr. Eeugenija Šimkūnaitė, dar vadinama Lietuvos Žiniuone, Žolių karaliene, o artimiausių draugų – Lietuvos Ragana.
7. Arbata – tai vaistinių medžiagų rūšis, daroma virintų augalų tirščius arba gyvulinės kilmės medžiagas supilant į lininius arba kitokius maišelius ir dedant juos ant skaudančios ar karščiuojančios vietos.
8. Buvo stengiamasi rinkti sveikus augalus, vengiama imti sutryptus, dėmėtus, apgraužtus.
9. Nerviniams sutrikimams gydyti naudotas specifinis gydymo būdas – smilkymas (rūkymas) augalais.
10. Be medicininės paskirties, smilkymas dar buvo naudojamas siekiant apsaugoti namus nuo perkūnijos ar gyvulius nuo užkerėjimo, „blogos akies“.