Pietryčių Lietuvą aprėpia Dzūkija – įstabiai gražus, gamtiškai, istoriškai ir etniškai nevienalytis kraštas, besidriekiantis nuo ežeringos ir kalvotos dzūkų Užnemunės vakaruose, per giriose besislapstančią ir smėlėtą miškingąją dalį link Vilnijos. Dzūkija, kaip ir kiti etnografiniai regionai, neturi griežtų ribų.
Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Kauno apskrities Prienų savivaldybė, Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.
Dabartine Dzūkijos sostine tituluojamas Alytus. Tačiau nuo seniausių laikų Dzūkijoje svarbus ekonominis, kultūrinis, teritoriją administruojantis ir organizuojantis centras buvo ir Merkinė.
Dzūkijos pavadinimas palyginti naujas ir atsirado tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkininkų tarmės, kurie vartoja „c“, „dz“ vietoj „t“, „d“, ir kitų tarminių ypatumų. Dzūkijos krašto pavadinimas – Dainava. Pirmą kartą jis kaip "terra Deynowe" (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui.
Dzūkija labai miškingas regionas ir garsėja grybais. Šiam regionui tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas – Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva, siekianti 293,84 m. Regione yra didžiausia Lietuvos Respublikos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas, užimantis 5858 ha plotą.
Dzūkai nuo seno buvo ir lieka labai dainingi. Sakoma, kad dzūkų daina skambiausia, giesmė liūdniausia, rauda graudžiausia.
Žymiausias dzūkų dainininkas – Petras Zalanskas. Pasiklausykite jo dainuojamos liaudies dainos „Žalioj girioj stadalėlis“: youtube.com/watch?v=ZveYTq_sUKE
Pasiklausykite dar vienos dzūkų liaudies dainos: youtube.com/watch?v=uEFy4LyKd3I
Dzūkų tradicinis šventinis kostiumas
Dzūkų tautiniai drabužiai pasižymi nepaprastu spalvų, dryžių ir langelių margumu. Jų senovės audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, atspindintys aplinkos grožį.
Moters tradicinis šventinis kostiumas. Dzūkijos moterų drabužiai: marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, juosta, taip pat galvos apdangalas (karūna, kykas ar skarelė) ir apavas.
Prijuostė.
Galvos danga. Dzūkės galvas gaubė baltomis skepetaitėmis.
Mergaičių ir ištekėjusių moterų galvos danga būdavo skirtinga. Merginos dėvėjo aukso spalvos galionus, karūnėles. Ištekėjusios dzūkės dėvėjo baltus ir spalvoto audinio kykus. Virš kyko paprastai būdavo gobiamasi balta arba spalvota skarele.
Dzūkiška nerta kepurėlė. Rankų darbo nerta kepurėlė su nertomis ilgomis auselėmis. Šios kepurėlės paprastai dėvimos vienos arba po marga skarele taip, kad kaktos dalyje būtų matomas nertos kepurėlės fragmentas, o auselės kabotų priekyje.
Merginos Dzūkijoje galvas labiausiai mėgo puošti aukso spalvos galionais, prie kurių dažnai segė raštuotus šilko kaspinus. Paprastesnis papuošalas buvo karūnėlė. Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius gobtuvėlius.
Ypač įdomūs buvo dešiniajame Nemuno krante ilgai išlikę jaunamarčių gobtuvėliai su ilgais puošniais kabančiais raiščiais. Juos siūdavo iš plonos baltos medvilnės, o vėliau ir nerdavo vąšeliu. Buvo baltų ir spalvotų, puoštų kaspinėliais, nėriniais, karoliukais gobtuvėlių. Per šventes virš jų dar gobdavosi skarele, dažniausiai balta, kurią ištekėjusios moterys surišdavo mazgu ant pakaušio.
Apavas. Moterys, kaip ir kitur, norėdavo batelių. Jų neturinčios išeigai avėjo naminiu apavu – naginėmis arba iš storų lininių siūlų nertomis čempėmis.
Vyro tradicinis šventinis kostiumas. Svarbiausias išeiginis vyro drabužis buvo sermėga. XIX a. pabaigoje ją pakeitė trumpas švarkas. Ir sermėgos, ir švarkai Dzūkijoje būdavo pasiūti iš nedažyto milo, puošti dekoratyvinių siūlių ornamentais, aksomo apvadais, kitokio audinio detalėmis. Marškiniai čia būdavo siuvinėti spalvotai arba baltai – šis paprotys atėjo iš Rusijos.
Apavas. Vyrai avėjo auliniais batais arba prastesniu naminiu apavu.
Galvos danga. Vasarą dėvėjo skrybėles, dažniausiai panašias į rytų aukštaičių, su siaurais, aukštyn užverstais bryliais.
Juostos. Dzūkijoje labai svarbi moterų ir vyrų kostiumo dalis – juosta. Sunkiems viršutiniams vyrų drabužiams tiko platesnė, moterų kostiumui – paprastai siauresnė. Senais tradiciniais ornamentais išmarginta juosta buvo pirmasis kiekvienos mažos mergaitės audinys.
Juostas audė ir naudojo visuose Lietuvos regionuose, tačiau nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip Dzūkijoje.
Labiausiai paplitusios buvo rinktinės juostos, kurias ryšėdavo tiek moterys, tiek vyrai. Daug rečiau pasitaikančias kaišytines ryšėdavo tik moterys. Juostas dažnai audė dovanoms: merginos – vaikinams, nuotakos – vestuvių svečiams.
