Lietuvos priešistorė. Lietuvos teritorijoje pirmieji žmonės pasirodė maždaug 14 000–12 000 m. pr. Kr. Atsitraukus paskutiniam ledynui, šylant klimatui, į Rytų Baltijos regioną traukė šiaurės elnių kaimenės, o paskui jas – ir elnių medžiotojų grupelės. 3000–2500 m. pr. Kr. Lietuvos žemes atrado iš Centrinės Europos atklydę indoeuropiečiai – baltai. Jie pradėjo dirbti derlingus laukus ir auginti gyvulius. Siekiant apsiginti ir apsaugoti turtą, pradėta tvirtinti gyvenvietes; 2–1 tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje Rytų Lietuvoje ėmė rastis įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai. Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai, dalis jų medžiojo. Pradėjo stiprėti protėvių kultas; mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose, dažniausiai sudegintus. V–VIII a. vakarinėse žemėse radosi genčių sąjungos: prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, lietuviai, latgaliai. IX a. lietuviai buvo didžiausias etninių baltų junginys, kuriam prilygti galėjo nebent prūsai. X a. pagonys baltai pateko į katalikiškosios Europos misijų akiratį. Lietuvos vardas pirmą kartą ir buvo paminėtas Kvedlinburgo analuose aprašant vyskupo Brunono žūtį 1009 m. jo misijos metu.
Ištrauka iš Kvedlinburgo analų: Šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nužudytas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną, nukeliavo į dangų.
Lietuvos vardo kilmė. Istoriniuose šaltiniuose ir kitose kalbose yra Lietuvos vardo 3 atmainos: su šaknimis liet- (lietuvių), lit- (slavų) ir leit- (latvių tradicija). Visų 3 atmainų (su ie, i, ei) pirminis šaltinis – lietuvių forma Lietuvā, Lētuvā.
Dėl jos etimologijos mokslininkai seniai ginčijasi. XV–XVI a. lietuvių kilmės iš romėnų teorijos šalininkai (J. Długoszas, M. Strijkovskis ir kiti) žodį Lietuva kildino iš žodžio L’Italia. Vėliau Lietuvos vardą imta sieti su lotynų kalbos žodžiu lītus ‘jūros krantas’ ir iš rekonstruoto keltų vardo *Litavia ‘pakrančių šalis’.
Nusivylus šiomis etimologijomis Lietuvos vardą imta sieti su lietuvių kalbos žodžiais. Bandyta kildinti iš žodžio lietus – esą Lietuva yra lietingas kraštas. Taip pat sietas su vandenvardžiais. Upelė su šaknimi liet- galėjo būti Neries dešinysis intakas Lietauka (apie 30 km nuo Kernavės), ištekantis iš Lietaukos raisto. Upėvardis Lietáuka (Lietãvka, Letáuka, Letãvka, Litavka) yra su slavų priesaga -ka suslavinta lietuviško vandenvardžio forma Lietava (ši forma girdėta iš senų žmonių, fiksuota ir raštuose). Lietavà ir Lietuvà yra dvi gretiminės to paties vardo formos.
Lietuvos vėliava.
- Geltona spalva reiškia Lietuvos dangų nušviečiančią saulę;
- žalia – derlingus laukus ir miškus;
- raudona – už laisvę išlietą Lietuvos žmonių kraują.
Lietuvos valstybės herbas. Lietuvos valstybės herbas yra Vytis: herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties – mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai – mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai – auksiniai.
Lietuvos valstybės herbas yra vienas seniausių Europos valstybių herbų ir vienas iš nedaugelio, kurių simbolika perimta ne iš dinastinių herbų, kaip daugumos Europos šalių, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Raitas valdovas, vienoje rankoje laikantis ietį arba kalaviją, kitoje – skydą, reiškė ir krašto suvereną, ir jo gynėją.
Lietuva ribojasi su keliomis valstybėmis: su Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Rusija (Kaliningrado sritimi).
Etnografiniai regionai
Etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų palikimas.
Nors Lietuva yra vieninga valstybė, ją sudaro penki dar XIII a. susiformavę etnografiniai regionai:
- Aukštaitija,
- Žemaitija,
- Dzūkija,
- Suvalkija,
- Mažoji Lietuva.
Atskiros etnografinės sritys skiriasi viena nuo kitos vietos gyventojų kalbos ypatumais, vyraujančiomis šventėmis, gyvenamųjų namų tipais ir vidaus išdėstymu, aprangos ypatumais ir kitokiais materialiniais bei dvasiniais kultūros savitumais.
Etnografinių regionų sostinės. Lietuvos sostinė – Vilnius, tačiau kiekvienas regionas taip pat turi savo sostinę:
- Žemaitijos sostinė – Telšiai,
- Aukštaitijos sostinė – Panevėžys,
- Dzūkijos sostinė – Alytus,
- Suvalkijos sostinė – Marijampolė,
- Mažosios Lietuvos sostinė – Šilutė.