Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos (Suvalkijos) kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo, Nemuno kranto. Į šiaurinę Sūduvos dalį kėlėsi žemaičiai, o į pietinę – aukštaičiai ir dzūkai. Taigi dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiškių bruožų, o kapsų – aukštaičių ir dzūkų.
Dėl šio regiono pavadinimo iki šiol vyksta aktyvi diskusija. Dalis regiono gyventojų laikosi nuostatos, kad kraštas turėtų vadintis Sūduva, nes istoriniai šaltiniai liudija dabartinės Marijampolės apskrities teritorijoje II a. gyvenus jotvingių sūduvių gentį (sūduvius apie 150 m. mini graikų geografas, astronomas ir astrologas Klaudijus Ptolemėjus (90–168 m.), gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje). Tačiau kita dalis šiandieninės Suvalkijos (Sūduvos) gyventojų mano, kad reikia laikytis Suvalkijos pavadinimo, kuris yra įsitvirtinęs pastarųjų dešimtmečių etnologų ir kalbininkų darbuose (šis pavadinimas pradėtas naudoti nuo 1867 m., kai ši teritorija buvo patekusi į carinės Rusijos sudarytą Suvalkų guberniją). Krašto geografinė padėtis lemia, kad jis vadinamas dar ir Užnemune.
Sūduva yra sūduvių, apie I tūkstantmečio vidurį išsiskyrusių iš didelio baltų vieneto – jotvingių, etninės žemės. XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.
Regiono sostine laikoma Marijampolė, tapusi kultūriniu ir ekonominiu etnografinio regiono centru. Jos teritorijoje aptikta radinių iš beveik keturių tūkstantmečių senumo gyvenvietės. Marijampolės apylinkėse yra Kumelionių piliakalnis, ant kurio buvo įrengta istorinės Kimenavos žemės centrinė pilis. Marijampolė jau XVIII a. įgijo Magdeburgo savivaldos teisę. Ji garsi savo šimtamete gimnazija, kurioje lietuvybę gaivino Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas. Čia mokėsi tautinio atgimimo budintojai dr. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir kiti.
Prekinio ūkininkavimo elementai Suvalkijoje pasirodė anksčiau ir plito sparčiau negu kituose Lietuvos regionuose. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Suvalkiją (kaip ir visą Lietuvą) pasiekė daugelis agrotechninių naujovių, kurios buvo pradėtos taikyti pažangių valstiečių ūkiuose. Derlingi laukai, darbštumas leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais, duoti Lietuvai tuo laikotarpiu bene daugiausiai išsilavinusių žmonių. Majorato teisė (nuosavybės paveldėjimo sistema, pagal kurią visas turtas tenka vyriausiajam sūnui arba vyriausiajam giminės asmeniui, paprastai vyrui) ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui – dauguma jų racionalūs, sumanūs, labai taupūs.
Naktigonė – tai naktinis gyvulių ganymas. XX a. pradžioje naktigonė – tai bendras arklių ganymas naktį, kad jie priėstų, pailsėtų, nes darbymetis. Naktigonė prasidėdavo ganykloms pradžiuvus ar antroje vasaros pusėje, kai paaugdavo kumeliukai, ir baigdavosi rudenį. Naktigoniai buvo bernai, pusberniai, piemenys, rečiau pats šeimininkas. Kartais į naktigonę leisdavosi ir merginos. Iki šienapjūtės ganydavo pamiškėse arčiau kaimo, sužėlus atolui – pievose. Po rugiapjūtės, kai nebebūdavo skubių kasdienių darbų, į tolimesnes pamiškių ganyklas išjodavo kelioms savaitėms. Iki saulei patekant ganydavo pasikeisdami: vieni ilsėdavosi, kiti budėdavo.
Kad turėtų kur pasislėpti nuo lietaus, pailsėti, naktigoniai pasistatydavo palapines ar pašiūres. Kai kada atsivesdavo šunis, kurdavo laužus. Gyvulius supančiodavo, po kaklu kabindavo barškalus, kad girdėtų, kur arkliai yra. Iš pasikeitusio skambėjimo suprasdavo, kad juos pabaidė svetimas žmogus, greičiausiai arkliavagis, arba vilkas.
Ganydami dažniausiai kažką dirbdavo: pjaudavo lazdas, plėšdavo karnas, tošis, droždavo grėbliakočius, botkočius, pindavo pintines, rišdavo šluotas. Naktigoniai taip pat sekdavo pasakas, pasakodavo baisius atsitikimus, minė mįsles, žaidė žaidimus. Naktigonė buvo pirmoji bendruomeninio gyvenimo mokykla, kurioje jaunuoliai pirmą kartą sužinodavo apie tai, ko namuose negirdėdavo arba ką nuo jų sąmoningai slėpdavo. Išskirsčius kaimus į vienkiemius ar panaikinus bendrą ganiavų nuosavybę, naktigonė nunyko.
Pasiklausykite suvalkiečių vyrų atliekamos naktigonės dainos: youtube.com/watch?v=ST_Kv8_o8Q0
Suvalkiečių tradicinis šventinis kostiumas
Moters tradicinis šventinis kostiumas. Senesnes drabužių formas ilgiau išlaikė zanavykės. Jų krašte dar aptikti ilgi lininiai moteriški marškiniai, keletas jų netgi puošti į rankoves įaustais raudonais ornamentais – matyt, kaip ir kitose Lietuvos vietose, tokiais vilkėta dar XIX a. viduryje. Tačiau dauguma išlikusių kapsių ir zanavykių marškinių, siūtų greičiausiai ne anksčiau kaip septintame dešimtmetyje, jau kitokie: trumpi, siuvinėti baltu kiauraraščiu, vadinamajam angliškajam siuvinėjimui būdingais dygsniais, arba kur kas rečiau – kryželiu raudonais arba juodais siūlais. Beveik visi šio regiono moterų marškiniai tunikos sukirpimo. Pradėjus siuvinėti baltai, siuvinėtosios jų dalys – labai plačios perpetės, rankogaliai, apykaklės ir krūtinės užsiuvai – dažniausiai siūtos iš fabrikinės medvilnės. Būta ir tik medvilninių marškinių, be jokių papuošimų. Suvalkiečių moterų marškiniai išsiskiria ypač plačiomis, gausiai ties perpetėmis surauktomis rankovėmis.
Suvalkietės kapsės kostiumas
Suvalkietės zanavykės kostiumas
Sijonai. Sijonai dažniausiai austi pusvilnoniai, platūs. Būdingiausi išilgai dryžuoti, vienos vyraujančios sodrios, paprastai tamsokos spalvos. Ypač buvo mėgta tamsiai mėlyna su įaustomis siaurų keliaspalvių dryželių grupėmis. Kitaip nei žemaitės, suvalkietės mėgo griežtus, simetriškus, ritmiškai pasikartojančius ornamentus.
Prijuostės. Ryškiausia ir sudėtingiausia šventadienio suvalkietės kostiumo dalis buvo prijuostė. Prijuosčių audinių kompozicija, o kartais ir pasiuvimu zanavykės skyrėsi nuo kapsių. Seniausios zanavykių prijuostės, matyt, buvusios madingos dar XIX a. viduryje, yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis. Jos artimos to paties laikotarpio klaipėdiškių prijuostėms ir, matyt, taip pat sekė madingais XVIII a. šilko audiniais. XIX a. antrojoje pusėje prijuostes pradėta austi juodu arba pilkai mėlynu dugnu.
Liemenės. Liemenes suvalkietės siuvosi ir iš brangių fabrikinių medžiagų ir iš naminių skersai dryžuotų pusvilnonių audinių. Zanavykės nešiojo trumpas liemenes: senesnės siūtos keturiais platėjančiais skvernais, panašios į dzūkių, vėlesnės – durtos nuo liemens, su ištisiniais stipriai platėjančiais skverneliais. Kapsių liemenės, dėvėtos XIX a. antrojoje pusėje, buvo gerokai ilgesnės, platėjančiais skvernais. Ypač ilgos liemenės vilkėtos Marijampolės apylinkėse.
Vietoje liemenių ir marškinių plačiomis rankovėmis šimtmečio pabaigoje vis dažniau vilkėti vienspalviai pusvilnoniai švarkeliai, kartais puošti baltai siuvinėtomis apykaklėmis.
Kapsiškos ir zanavykiškos šilkinės liemenės
Karoliai. Iš papuošalų labiausiai mėgti šiame krašte koralų karoliai, dažnai brangūs, suverti iš stambių karoliukų arba šakelių.
Galvos danga. Karolinė yra išskirtinis suvalkiečių, konkrečiau zanavykių, galvos apdangalas. Jokiame kitame regione tokios galvos dangos nebuvo.
Karolinės pagrindas siuvinėtas violetiniais, alyviniais bei auksiniais karoliukais. Kabantys kaspinai žakardinio audimo su ritmiškai pasikartojančiais didesnių bei mažesnių gėlių žiedų ir lapelių raštais. Kaspinų kompozicija papildyta vienspalviais kaspinais, pabrėžiančiais karolinės puošnumą.
Dailiai siuvinėtas karolines nugaroje puoštais kaspinais nešiojo jaunos netekėjusios merginos. Šis galvos apdangalas suteikia ypatingo puošnumo tautiniam kostiumui, dar labiau pabrėžia jo išskirtinumą bei suteikia prabangos pojūtį.
Kapsės merginos galvas dažniausiai puošė plačiais aukso spalvos galionais. Jų viršų kartais apkaišydavo ne tik gėlėmis kaip kitur, bet ir dažytomis plunksnelėmis arba viršutinę galiono dalį įlenkdavo vidun, suformuodamos lyg ir ne visai uždarą kepuraitę, kurios viršuje prisegdavo dirbtinių gėlyčių. Daug rečiau dėvėtos karūnėlės, kaip ir kitur pasiūtos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių. Zanavykės merginos galionų beveik nenešiodavo, o galvas dažniausiai puošė iš kelių spalvų karoliukų suvarstytomis karolinėmis.
Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius kykus, pasiūtus iš baltų pintinių nėrinių, naminės drobės, brangių fabrikinių šilko audinių. Kai kurie spalvoti kykai primena XVIII a. dėvėtus aukštuomenės moterų. Vėlesni kykai balti, nerti vąšeliu panašiais būdais ir raštais kaip Dzūkijoje. Suvalkietės taip pat ryšėjo skareles – ir margas fabrikines, ir namie austas baltas linines, o kai kada ir raudonai languotas, panašias į žemaičių. Drauge su skarelėmis dėvėti antkakčiai, imituojantys puošnųjį po skarele nešioto kyko kraštą. Suvalkiečių antkakčiai ir kykų pakraščiai padaryti ypač kruopščiai: dažnai suvarstyti iš smulkių karoliukų, suklostyti iš smulkiais karoliukais apsiūtų kaspinėlių, apsiūti adata išpintomis mažomis kilpelėmis.
Vyro tradicinis šventinis kostiumas.
Sermėga. Suvalkiečiai vyrai XIX a. viduryje vilkėdavo šviesiai pilkomis ar netgi baltomis nugaroje smulkiai klostytomis sermėgomis. Madoje buvo ir šviesių audinių kelnės. Antrojoje šimtmečio pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai, po kuriais kartais vilkėtos liemenės.
Marškiniai. Vyrų marškiniai, kaip ir kitur, buvo tunikos su perpetėmis sukirpimo ir, kol vilkėti po sermėgomis, beveik arba visai nepuošti. XIX a. antrojoje pusėje marškiniai pradėti siūti gana puošnūs: krūtines uždengia platūs plonos medvilnės užsiuvai su daugybe smulkių klostelių, kartais marškinių priekis palei kaklą siuvinėjamas baltais siūlais, apykaklė ir rankogaliai puošiami dekoratyvinėmis siūlėmis.
Vasarą suvalkiečių vyrai vilkėdavo ne tik vilnonio milo sermėgomis, bet ir mėlynais dryžuotais lininiais trinyčiais. Tokie trinyčiai Suvalkijoje laikyti gana geru išeiginiu drabužiu.
Vyrai juosdavosi ir odiniais diržais, ir plačiomis puošniomis rinktinėmis juostomis. Jų skrybėlės tiesiais kraštais ir gana aukštomis kaubrėmis, madingomis Vakarų Europoje, buvo puošiamos dailiai išaustomis siauromis rinktinėmis juostelėmis.
