Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria „uo“ ir „ie“, – į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.
Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m. Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličio ir Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae.
Žemaičių gyvensena visada smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Ypač populiari buvo puodininkystė. Amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visų kitų Lietuvos regionų puodžius.
Šiuo metu tradiciškai Žemaitijos sostine laikomi Telšiai, nors anksčiau Žemaitijos sostine vadinti Raseiniai, kadangi ten rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimelis.
Apie žemaičius sklinda kalbos, esą jie labai užsispyrę ir ištikimi. Ne veltui žemaičių „nepaklusnumas“ nulėmė tai, kad XIII–XV a. senoji Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo kelis kartus perleista Vokiečių ordinui.
Pasiklausykite žemaičių liaudies dainos: youtube.com/watch?v=Act8G6XS7MA
Žemaičių tradicinis šventinis kostiumas
Moters tradicinis šventinis kostiumas. Žemaitijos moterys mėgo ryškių, sodrių spalvų drabužius. Marškiniai kuklesni už kitur Lietuvoje vilkėtus, matyt, todėl, kad žemaitės siautėsi didelėmis skaromis – iš po jų marškinių beveik nebuvo matyti. Balti drobiniai marškiniai buvo puošiami žičkiniais (medvilniniais) užaudais ar baltai išsiuvinėtu kiauraraščiu; vyraujantis sukirpimas – tunikos su perpetėmis, stačia apykakle.
Žemaičių sijonai. Žemaitės vilkėjo po du sijonus: apatinį ir viršutinį. Apatinis sijonas siūtas iš vilnonės, pusvilnonės ar medvilninės medžiagos, jo apatinė dalis, matoma pasikaišius viršutinį sijoną, buvo puošiama. Žemaitės mėgo skersadryžius pusvilnonius sijonus, kurių viršutinė dalis austa siaurais įvairiaspalviais ruoželiais, o apačia – keliomis plačiomis ryškių spalvų juostomis. Baltų medvilninių sijonų apačia buvo puošiama baltu siuvinėtu kiauraraščiu. Viršutiniai sijonai buvo dažniausiai languoti ir dryžuoti, siūti iš kelių tiesių palų, nugaroje suraukti. Itin madingi buvo išilgadryžiai sijonai, jie dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Sijonų vyraujančios spalvos: žalia, raudona, juoda, violetinė.
Anuomet moterys dėvėdavo net po kelis sijonus, šitaip suformuodamos itin pūsto sijono siluetą. Pirmąjį (viršutinį) sijoną keliose vietose pasikaišydavo, kad demonstruotų antrąjį.
Prijuostės. Žemaičių prijuostės – tamsios ir šviesios.
Liemenės. Jos siūtos iš namuose austos medžiagos – smulkiai languotos, skersai dryžuotos, pirktinės – ryškiai gėlėtos vilnonės ir šilkinio atlaso.
Svarbus žemaičių išeiginių drabužių elementas – raudonai ir baltai languotos didelės skaros. Jomis, perpus sulenktomis trikampiu, siausdavosi ant pečių vėsesniu oru.
Ypač šilta dryžuota skara dar kitaip vadinama gūnia.
Merginos galvas puošė gėlių vainikais ir iš kaspinų suklostytomis karūnomis – rangėmis, ryšėdavo baltas kiauraraščiu siuvinėtas skareles. Ištekėjusios moterys galvas apsirišdavo raudonlangėmis skaromis, po kuriomis dažnai dėvėjo kepurėles (siuvinėtus gobtuvėlius) ir skareles. Puošėsi gintaro karoliais.
Itin iškilmingomis progomis avėjo batelius, kitais atvejais – klumpes.
Vyro tradicinis šventinis kostiumas. Žemaičių vyrų drabužiai labiausiai iš visų lietuvių drabužių buvo paveikti vakarietiškos mados. Vyrai dėvėjo durtines natūralios (pilkos, baltos spalvos) ir dažytos (rudos, žalios) vilnos rudines ir XIX a. viduryje paplitusius surdutus.
Kelnės ir liemenė. Be vienspalvių, dažnos buvo ryškiaspalvės dryžuotos, languotos kelnės ir liemenės.
Marškiniai. Žemaičiai dėvėjo baltus drobinius tunikos kirpimo marškinius. Ant kaklo ryšėjo margaspalvę skarelę. Susijuosdavo odiniu diržu, puoštu metalu, žičkiniu (medvilniniu) raiščiu ar megzta juosta. Skrybėlės – veltinės, plačiabrylės, dažnai puoštos povo plunksnomis. Avėjo aulinius batus, rečiau – klumpes.