Vakariniai lietuviai save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apima dalį Kuršių nerijos, Klaipėdos, Šilutės rajonus, pietinę Tauragės rajono dalį.
Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekėsi Mažosios Lietuvos žemė. Ji dar vadinta Prūsų Lietuva. Nuo seno šiose žemėse gyveno baltų (lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų, kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas.
Mažajai Lietuvai priskiriama buvusi vokiečių okupuota vakarinė Lietuvos dalis. Jos architektūra gana specifinė, stipriai paveikta kaimyninės šalies tradicijų ir XX a. statybos naujovių. Ūkiai smarkiai skyrėsi ūkininkavimo sąlygomis ir užimtumu. Čia galima rasti pelkininko, laukininko, kopininko ir žvejo sodybas.
Mažosios Lietuvos paveldas yra unikalus ir savitas. Išskirtiniai yra šio regiono architektūra, folkloras, nepakartojami pamario ir pajūrio žvejų, amatininkų papročiai ir verslas.
Kartografijoje Mažosios Lietuvos (vok. Klein Litauen) ir kaip sinonimas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) pavadinimai vartojami nuo XVII a., šie vardai vartoti ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose, periodiniuose leidiniuose, knygose ir kt. Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen). Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą. Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėta vadinti ir Lietuvos etnografinį regioną. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje įsitvirtino ir tradiciniu tapo šio regiono pavadinimas – Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais.
Mažosios Lietuvos sostinė – Šilutė.
Pasiklausykite šišioniškių kalbos.
Kad pasakojimą būtų lengviau suprasti, pasinagrinėkite šišioniškių šnektos žodynėlį:
| Šišioniškių kalba | Lietuvių kalba |
|---|---|
Kapijos ar tijos krūža | Kavos ar arbatos puodelis |
Brygdams | Jaunikis |
Bilderei | Paveikslai |
Muilavoti | Tapyti |
Pumpos, knifkiai | Sagos |
Delmonas | Kišenė |
Germolė | Morka |
Šiporuks | Žvejys |
Pasiklausykite pasakojimo apie Drevernos milžiną šišioniškių šnekta: youtube.com/watch?v=kz814WKY1Mw
Pasiklausykite Mažosios Lietuvos krašto liaudies dainos: youtube.com/watch?v=Ajd5zmWtw1k. Kuo ji skiriasi nuo kitų regionų?
Lietuvininkų tradicinis šventinis kostiumas
Moters tradicinis šventinis kostiumas.
Lietuvininkės kostiumą sudarė: sijonai, marškiniai, liemenė, švarkelis, prijuostė, galvos danga, apavas (kojinės, avalynė), juosta, delmonas, papuošalai, drobulė, skaros, pirštinės, riešinės.
Sijonai. Sijonai Mažojoje Lietuvoje vadinti marginėmis, kedeliais, kedelaičiais.
XVII–XVIII a. lietuvininkės dėvėjo margines – nesiūtus sijonus, iš dryžuoto ar languoto vilnonio audinio. XIX a. pr. dėvėti dryžuoti ar languoti. XIX a. vid. ir pab. lietuvininkių sijonai buvo vienspalviai, išilgadryžiai ir languoti, tamsesnių spalvų: derinamos tamsiai mėlyna, raudona ir balta; juoda ir žalia bei kitos spalvos. XIX a. pab. paplito juodi ir tamsiai rudi sijonai, atausti skersiniais žalios, mėlynos, geltonos spalvos ruoželiais, smulkiai klostyti arba plisuoti.
Marškiniai. Moterų marškiniai, kaip ir visoje Lietuvoje, – balti lininiai ir vėlesniu laikotarpiu medvilniniai.
XVIII a. lietuvininkės marškinius siuvinėjo sudėtingais geometriniais ir augaliniais įvairių spalvų raštais.
Švarkelis. Švarkelius lietuvininkės dėvėjo nuo XVIII a. Švarkeliai, kaip ir liemenės, buvo prigludę, neilgi, pasiūti iš vienspalvio, ypač šiame regione mėgto tamsiai mėlyno audinio.
Prijuostės čia buvo vadintos šiuršiais. XIX a. pr. lietuvininkių prijuostės buvo balto lino, su išilgai įaustais raudonų dryžių raštais. XIX a. antrojoje pusėje prijuostės tamsesnės, vienspalvės, tolygiai margos, gėlėtos, dažniausiai šilkinės.
Galvos danga. Šukuosena ir įvairūs galvos papuošalai visada buvo neatskiriama aprangos dalis, kuri papildė, dažnai ir keitė kostiumo stilių. Merginos kasas pynė iš daugybės sruogų ir įvairiai dėjo jas apie galvą. Į kasas įpindavo kaspinų, juostelių. Vainiku sudėtas kasas apjuosdavo mėlynu, žaliu, juodu arba violetiniu kaspinėliu, baltu raiščiu ar juostele.
Ypatinga buvusi jaunamarčių galvos danga. XVIII–XIX a. pr. jaunos moterys puošėsi kykais. Tai puošnus, iš kiauraraščių pinikų (mezginių, nėrinio, muslino ar tiulio) pagamintas galvos apdangalas su šonuose svyrančiais puošnaus audinio galais.
Papuošalai. XVIII–XIX a. pr. lietuvininkės mūvėdavo daug sidabrinių, metalinių, žalvarinių žiedų. Pagrindiniai moterų ir merginų papuošalai – gintaro ir vienspalvio ar įvairiaspalvio stiklo karoliukai. Gintariniai karoliai būdavo suveriami iš tekinto gintaro gabalėlių.
Apavas. XVII–XVIII a. lietuvininkės kasdien avėjo medinėmis klumpėmis, naginėmis. Išeigai pasiturinčios moterys turėjo batelius (raudonos spalvos). XIX–XX a. pr. avėti odiniai juodi arba rudi batai, vadinti kurpėmis.
Vyro tradicinis šventinis kostiumas. XIX a. pab. lietuvininkų vyrų tradicinių išeiginių drabužių komplektą sudarė: marškiniai, kelnės, liemenė, sermėga (švarkas), galvos danga, kaklaskarė, susijuosimo priemonės, apavas.
Kelnės. Lietuvininkai mūvėjo ilgas, neplačias ir trumpas, žemiau kelių patrauktas kelnes.
Mažojoje Lietuvoje liemenes pradėjo dėvėti kartu su mieste madingais švarkais (surdutais). Pati liemenė nebuvo laikoma išeiginiu drabužiu. Klaipėdos krašte liemenės buvo nešiojamos iki XX a. pr.
Apavas. Lietuvininkai kojų pėdas ir blauzdas vyniojo autais arba mūvėjo kojines, vadinamas žekėmis: linines baltas arba vilnones mėlynas ar margaspalves. Populiariausias išeiginis vyrų apavas buvo odinės naginės ir klumpės. Pats brangiausias išeiginis apavas – auliniai batai.