MO

Šeimos apeigos. Modulis 2

Laidotuvės. Užduotis Nr. 3.Išspręskite užduotį, pasirinkdami atsakymą „Taip“ arba „Ne“.
6/8
1. Šarvojimas – tai budėjimas prie mirštančiojo, teikiant jam paskutinius patarnavimus.
2. Lietuviai tikėjo, kad „kiekvienam žmogui mirtis iš anksto paskirta ir kiek žmogus besisaugotų, būtinai mirs tokia mirtimi, kokia jam žadėta“, esą kiekvienas žmogus turi jam skirtą dalią – likimą.
3. Buvo ir tebėra paprotys karstą duobėje užberti trimis saujelėmis žemių, linkint mirusiajam ramaus atilsio.
4. Nuo XX a. gedulo spalva Lietuvoje yra balta.
5. Prie karsto ir vėliau, kapinėse, moterys apraudodavo mirusiojo dorybes, liūdną pasilikusiųjų dalią – siekta įsiteikti velioniui.
6. Prieš uždarant karstą tiek seniau, tiek dabar artimieji su velioniu atsisveikina bučiuodami jam rankas, kojas.
7. Žmogaus mirtį lietuviai iki XX a. antros pusės daugiausia suvokdavo kaip vėlės atsiskyrimą nuo kūno ir perėjimą į mirusiųjų bendruomenę.
8. Mirusiuosius prausdavo pirtyje ar prie jos, paguldę ant šiaudų (juos vėliau sudegindavo) arba pasodinę ant suolelio.
9. Marinimas – tai budėjimas prie pašarvoto mirusiojo kelias dienas ir naktis, kurio metu giedamos giesmės, raudama jį garbstant.
10. XVI–XVIII a. lietuviai mirusiuosius laidojo baltais drabužiais, apautus odiniu apavu.