Šeimos apeigos. Modulis 2

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio kultūrų, pasijutusi nėščia moteris įgydavo ne tik ypatingą statusą vietos bendruomenėje, bet ir pati jautė nemažą atsakomybę ir įsipareigojimus dėl kūdikio ateities.

Nėščios moters elgesys. Nėštumo laikotarpu buvo daug įvairių draudimų ir skatinimų besilaukiančiajai, nulemsiančių kūdikio ateitį.

Nėštumas – tai būsena, kuri moterį įpareigoja paklusti tam tikroms elgesio normoms. Visi tikėjo, jog besilaukianti kūdikio negali žiūrėti į gaisrą, nes, jai išsigandus ir prisilietus ranka prie kurios nors savo kūno vietos, kūdikis turėsiąs panašią žymę. Paisoma ir kitų tradicinių tikėjimų: nėščioji negali vogti, kuo nors stebėtis ar eidama pro dvokiančią vietą užsiimti rankomis burną, lįsti pro tvorą, žiūrėti pro durų tarpą, nes tikima, jog toks elgesys gali pakenkti būsimo kūdikio fiziniam ar dvasiniam vystymuisi. Vyresnės moterys nuolat primindavo jaunesnėms, jog nėštumo metu moteris turi save nuolat „prilaikyti“, t. y. stengtis neišsigąsti, nepervargti, nesinervinti.

Rūpinimąsi būsimu kūdikiu rodo ir tikėjimas, draudžiantis ne tik nėštumo pabaigoje, bet ir visą tą laikotarpį kelti aukštai rankas arba sunkiai kilnoti. Suprantama, kad gyvenimo sąlygos nelabai leido moterims pasirinkti darbus, tačiau ir vyrus skatino labiau rūpintis savo besilaukiančiomis žmonomis.

Iki šių dienų yra išlikęs ir tikėjimas, kad nėščioji negali žiūrėti į neįgaliuosius, ligonius ir pan. Tikima, jog nesilaikant šių draudimų galima sulaukti nepageidaujamo rezultato – galimų apsigimimų.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavo ir pagrįstas draudimas – besilaukiančiai kūdikio dėvėti suvaržytus, t. y. ankštus, drabužius, nes esą gali gimti neįgalus vaikas. Buvo žinomas ir kitas draudimas, susijęs su drabužių nešiosena: šiuo laikotarpiu moterims draudžiama segti drabužius žiogeliu, nes taip esą galima „prisegti“ vaiko liežuvėlį. Šio draudimo tikslas taip pat akivaizdus – mėginimas apsaugoti nuo susižalojimo.

Iš kartos į kartą perduoti liaudiški tikėjimai buvo suvokiami kaip patikimas žinių šaltinis, turintis daug protingų pamokymų ir perspėjimų, kaip išvengti priešlaikinio gimdymo bei kitų nėštumo sunkumų.

Išskirtinė nėščios moters padėtis, rūpinimasis ir baimė dėl kūdikio ateities sureikšmindavo lemtingus sutapimus. Taip iš senelių paveldėti tikėjimai neretai būdavo sutvirtinami asmenine patirtimi ir todėl prisimenami dešimtmečiais.

Nors nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (nuo 1930 m. visoje Lietuvoje pradėti steigti sveikatos centrai) daugelyje valsčių ir miestų dirbo akušerės ar gydytojai, tačiau, kaip rodo etnografinė medžiaga, kai kuriose apylinkėse medicininis švietimas gimtuvių papročiams turėjo menką poveikį. Sovietiniais metais, įsigalint medicininei nėščiųjų priežiūrai bei švietimui kaime, situacija ėmė keistis. Lankymasis pas gydytojus nėštumo metu tapo privalomas. Liaudiški tikėjimai buvo traktuojami kaip neigiami ir žalingi sveikatai prietarai.

Pribuvėjos (bobutės) vaidmuo. Anksčiau gimdymas vykdavo padedant kaimo pribuvėjoms, vadinamoms bobutėmis. Bobutė dažniausiai būdavo vyresnė moteris, turinti žinių kaip priimti kūdikį.

Už bobutės paslaugas moterys jai paprastai duodavo 20–30 litų. Pribuvėja ne tik priimdavo kūdikį, bet kurį laiką ir gyvendavo gimdyvės namuose. Nors gyvulių ji nešerdavo, bet atlikdavo visus darbus pirkioje: gamindavo valgį, prausdavo kūdikį, slaugydavo gimdyvę, skalbdavo.

Kai būdavo sunkus gimdymas, padėti ateidavo ir kaimynės. Jos vėliau ateidavo ir į vaiko palankynas (kaimo bendruomenės moterų tradicinis motinos ir kūdikio lankymas po gimdymo).

Pribuvėją kaimo moterys gerai pažinojo ir labai vertino už jos pagalbą. Tačiau pribuvėjos veikla tuo nesibaigdavo. Ji būdavo laukiama ir krikštynose, kur pagal nusistovėjusią tradiciją jai priklausė svarbus apeigų vaidmuo. Pribuvėjos vaidmuo XX a. antroje pusėje nunyko, bet palankynos išliko iki šių dienų.

Dar prieš krikštynas kartu su kitomis kaimo moterimis pribuvėja dalyvaudavo palankynose (apgėluose), kurios vykdavo per 1–2 savaites ar per mėnesį po gimdymo.

Daugiau žinių apie palankynų papročius išliko iš XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės. Naujagimio tėvas, nešinas duona, druska ir gėrimu, lankė ir vaišino kaimynes bei giminaites ir, slapta kalba (perkeltine reikšme) pranešdamas apie įvykį (bobutė sugavo žuvytę; pas mus pečius sugriuvo ir t. t.), kvietė aplankyti gimdyvę. Pakviestosios (dažniausiai ištekėjusios moterys) ateidavo sekmadienio rytą, nešdavosi vaišių ir dovanų kūdikiui, vaišinosi. Vaišės Rytų Lietuvoje dažniausiai buvo plakta kiaušiniene su duona, Vidurio Lietuvoje – sklindžiais su įplaktais kiaušiniais, Vakarų Lietuvoje – sūris, varškė, pyragas; ragauta virtos su medumi ar sviestu degtinės, dainuota, kartais šokta. Suvalkijoje palankynų papročio (lankyti gimdyvę su dovanomis) nebuvo. XX a. antroje pusėje gimdyvę lankydavo ir be kvietimo, kūdikiui dovanodavo drabužių, gimdyvei – saldumynų.

Dabar paprastai į palankynas eina šeimos – dažniausiai po mėnesio ar dar vėliau.

Iki šių dienų išliko dar keli, bet jau retai praktikuojami, tradiciniai palankynų papročio bruožai: 1) aplankyti kūdikį iki jo krikštynų, 2) atėjusiuosius aplankyti pakviesti į krikštynas. Išlaikęs tradicinius bruožus ir įgijęs naujų, palankynų paprotys kai kuriuose kraštuose gyvuoja iki šių dienų.

Lietuviams kūdikio gimimas buvo artimai susijęs su ikikrikščioniškos kilmės įvesdinimo į šeimą apeigomis (vėliau jos pritapo prie bažnytinio krikšto).

Pribuvėjos vaidmuo. Pribuvėja gimusį kūdikį suvystytą (vystydavo padėvėtos drobės vystyklais, kad užaugęs nedraskytų drabužių) parodydavo tėvui ir motinai, nuliedavo deivei Žemynai gėrimo, linkėdama žemei vaisingumo ir prašydama kūdikiui laimės. Indą su gėrimu tris kartus siųsdavo ratu (gėrė visi trys). Valgių likučius (vaišes paruošdavo tėvas) sudegindavo arba atiduodavo šuniui.

Pirmasis kūdikio prausimas. XX a. pirmos pusės gimtuvių papročiuose buvo apeigų, susipynusių su senovės tikėjimu. Kūdikio pirmojo prausimo vandenį pildavo prie židinio, krosnies ar po slenksčiu, kad vaikas laikytųsi arčiau namų, prausdavo pienu, kad būtų skaisčiaveidis, guldydavo ant knygos, kad būtų mokslus. Paskui kūdikį parodydavo šeimos nariams, šie jį pabučiuodavo, kad visi gyventų meilėje. Iki krikšto kūdikis buvo vadinamas laikinu vardu – Ramučiu, Seneliu.

Lietuviai krikštynas keldavo nuo kūdikio gimimo praėjus savaitei, kartais – ilgesniam laikui. Mažojoje Lietuvoje XVII a. (ir vėliau) krikštatėviais (kūmais) kviesdavo iki 15 porų. Juos pasitikdavo pribuvėja, užgerdavo vyriausią kūmą ir įduodavo kūdikį.

Išvežus kūdikį krikštyti pribuvėja samčiu užmušdavo vištą, ją pirtyje valgydavo ir tris kartus alumi užgerdavo (melsdamosi deivėms Laimai ir Žemynai) apie stalą suklaupusios moterys, paskui ant indo uždėdavo nuometą, juostą ir ką nors dovanodavo kūdikiui.

Senųjų ikikrikščioniškos kilmės krikštynų apeigų prisiminimas išlikęs Mažojoje Lietuvoje užrašytoje krikštynų dainoje:

Krikštatėvių (kūmų) vaidmuo. Sugrįžę kūmai užgerdavo vienas kitą, paskui – tėvą ir prasidėdavo vaišės. Kūmais buvo kviečiami gerbiami žmonės (kad jų savybės pereitų krikštavaikiui). Tikėta, kad jų elgesys per krikštynas lemia kūdikio fizines savybes, todėl, pavyzdžiui Dzūkijoje, eidama į bažnyčią krikštamotė (kūma), uždėjusi koją ant akmens, pataisydavo vaiko drabužėlius, kad jis būtų tvirtas; užstalėje krikštatėviai sėdėdavo susiglaudę, kad vaiko dantys nebūtų reti. Pastarasis tikėjimas išlikęs iki šių dienų. Mirus tėvams krikštatėviai turėjo rūpintis našlaičiais, drausta tuoktis su krikštavaikiais.

Nuo XX a. pradžios kviesdavo vieną krikštatėvių porą. Krikštamotė dovanodavo vadinamuosius krikšto marškinėlius: berniukui žydrais, mergaitei rausvais kaspinais ar gėlytėmis puoštos baltos medžiagos, iš jos siūdavo Pirmosios Komunijos drabužį.

XX a. pirmoje pusėje, menkėjant pribuvėjos reikšmei, jos apeiginiai veiksmai krikštynose virto ceremonijomis, žaidimais.

Krikštynoms baigiantis pribuvėją, apvilktą išvirkščiais kailiniais, apkabinėtą kiaušinių kevalais, plunksnomis, svogūnų pynėmis, veždavo geldoje, rogėse ar ant medinių akėčių (Pelesos apylinkės, dabartinė Baltarusija) paupin, versdavo į griovį ar nuo šlaito.