Šeimos apeigos. Modulis 2

Piršlybos daugiausiai vykdavo rudenį, kai lauko darbai jau būdavo besibaigią. Sūnui žmonos dažniausiai ieškodavo ne tėvas – piršlybomis rūpindavosi jo paskirtas kaimo bendruomenės narys piršlys – pagrindinis piršlybų veikėjas.

Piršlybas sudaro kelios skirtingos dalys su savomis apeigomis: 1) atklausai, 2) pažintuvės, 3) derybos, 4) žvalgytuvės, 5) sutartuvės, 6) užsakai, 7) sužadėtuvės.

Per piršlybas būdavo susipažįstama su merginos tėvais, suderama dėl santuokos turtinių ir kitų sąlygų. Atlikus teisinę galią turinčias sužadėtuvių apeigas, buvo sutariama dėl vestuvių. Nuo XVI a. atsirado užsakai – viešas pranešimas bažnyčioje tikinčiųjų bendruomenei apie numatomą poros santuoką. Didele garbe merginai laikyta ištekėti savame kaime.

XIX a. antrojoje pusėje, po baudžiavos panaikinimo, padidėjus turto reikšmei, imta ieškoti kuo turtingesnės nuotakos, kartais net tolimesnėje apylinkėje.

Ruoštis vestuvėms būdavo pradedama po sužadėtuvių. Besituokianti mergina turėdavo jaunikiui pasiūti jungtuvių marškinius (jai padėdavo pas ją susirinkusios kaimo merginos), jos tėvai ruošdavo vaišes, darydavo alų, kviestieji giminės, kaimynai kepdavo vestuvinius pyragus – karvojus. Visą skrynią karvojų, kitokių pyragų vykdama į vestuves prisikraudavo svočia (viena svarbiausių lietuvių tradicinių vestuvių veikėjų). Svočia dažniausiai būdavo pasirenkama ištekėjusi vyresnio amžiaus moteris, artima jaunosios giminaitė – teta, krikštamotė).

Būta papročio į savo vestuves krikštatėvius, dėdes, tetas, ypač prašomas būti svočiomis, taip pat pamerges ir pabrolius (jais dažniausiai būdavo jaunųjų seserys ar pusseserės, broliai ar pusbroliai) kviesti patiems jauniesiems, dažniausiai atvykstantiems su tėvais. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje XIX a. – XX a. pradžioje jaunieji patys pereidavo kaimynus net keletą kartų kviesdami bent išlydėti į bažnyčią.

Suvalkijoje, Dzūkijoje, Mažojoje Lietuvoje XX a. pradžioje vėliausiai likus savaitei iki tuoktuvių į vestuves kviesdavo dažniausiai raitas kvieslys, jo nekviestiems į vestuves eiti nederėjo. Kvieslys – tai jaunas vaikinas, atjodavęs ant arklio, kepurę pasipuošęs rūtomis, rankoje laikydamas „maršelgą“ – medinę lazdelę, prie kurios buvo pritvirtinta gėlių puokštelė ir metalinis varpelis. Kieme pririšęs arklį kvieslys įeidavo į trobą, nukėlęs kepurę bei judindamas „maršelgą“, sakydavo oraciją (prakalbą):

Paklausykit manęs, jauno kalbančio, aukso kankalėlio skambančio, žalių rūtų krentančių, šilkų kaspinėlių blizgančių. Aš esu tarnas, siųstas jaunos mergelės, kuri anksti rytą kėlė, svirnelio duris pravėrė, žalią veją mynė, šaltą rasą braukė, žalią rūtą skynė, vainikėlį pynė, ant galvelės dėjo, bažnyčion išėjo. Ir padabojo jauną jaunikaitį, slaunaus kaimo ūkininkaitį, artojėlį, ne dykūnėlį.

Prašau visus – jaunus ir senus, didžius ir mažus. Jūs, broliai, šveiskit pentinėlius, balnokit žirgelius, raiti atjokit seselės palydėti. Jūs, seselės, rūteles skinkit, vainikėlius pinkit, ateikit seselės apdainuoti ir apraudoti. Prašau senelius už stalo pasėdėti, gražiai pašnekėi, tabako parūkyti. Prašau ant šarkos karkos, ant zylės pečiankos, ant žvirblio dešrų. Per kalnus jojau, per girias bridau; žirgelis paklupo, mane jauną pabruko. Žirgelį pašerkit, mane jauną apdovanokit, kad ne margomis pakelėmis, tai nors meiliu žodeliu.

Mergvakaris. Vestuvių išvakarėse nuotakos, kartais jaunikio namuose būdavo rengiamos vakaronės. Dzūkijoje šis vakaras vadinosi mergvakariu, Aukštaitijoje – prievesaliu, Suvalkijoje – vakarynomis, Žemaitijoje – pintuvėmis. Šis vakaras buvo skirtas atsisveikinti su savo bendraamžiais, dar nesukūrusiais šeimų, tad pačių apeigų nuotaika liūdna. Tądien būdavo pinami vainikai vartams ir namo vidui papuošti, daromi žibintai – liktoriai, rišami šiaudiniai sodai, kaspinais, žolynais puošiama jaunųjų kertė (vieta, kur bus sodinami jaunieji), nuotakai pinamas rūtų vainikas. Jaunikio namuose tą vakarą apeigų negausu – tik palaiminimas, apdovanojimas ir šokiai. Jeigu jaunasis eidavo į žentus, jo pusėje šiomis apeigomis dažnai vestuvės ir pasibaigdavo.

Kur kas gausiau gilios prasmės kupinų apeigų buvo jaunosios pusėje. Ypač tuo išsiskiria Dzūkija ir Rytų Aukštaitija. Šiuose kraštuose išlikę vestuvių raudos – verkavimai. Nuotakos verkavimas buvo laikomas privalomu apeiginiu veiksmu. Visų jaunosios verkavimų pagrindinė tema – mergautinių dienų, nerūpestingos jaunystės, su kuria jaunoji skiriasi, apgailėjimas.

Nuotaka verkauja per daugelį mergvakario apeigų: visų atsiprašydama už tai, kas buvo blogai, ir kviesdama kaimynus ateiti jos išlydėti, atsisveikindama su namais, su rūtų darželiu, šukuojant jai plaukus, pinant rūtų vainiką. Pavyzdžiui, apėjusi visą kaimą ir pareidama prie tėvų namų nuotaka pradeda verkauti tokiais žodžiais:

Dėkui, motule sengalvėle, kad mane užauginai, darbelių išmokei. Tiktai nedėkui senai motulei, kad mane išleidai už šelmio bernelio, kad pagailėjai jaunųjų dienelių ir žaliųjų rūtelių. Nepastatysi, motule, žalų karvelių vietoj margų skrynelių… Tėvui: Tu nepasėsi gelsvų kvietkelių vietoj mano žalių rūtelių.

Atsisveikindama su rūtų darželiu nuotaka graudžiais žodžiais ir dainomis apraudodavo rūtų darželį ir savo jaunystę:

Rūtele mano, rūtele žalioji, tu man kaselę dabinai, mano akeles džiuginai, o aš tave, rūtele, jauna ravėjau, šaltinio vandenėliu paliedinėjau, anksti rytelį nuo tavo lapelių rinkau gailią raselę, prausiau skaistųjį veidelį. Tai jau neberavėsiu, daugiau nebepaliedinėsiu, gailios raselės neberankiosiu, skaistaus veidelio nebeprausiu tavo žaliom šakelėm, geltona viršūnėle kaselės nebedabinsiu. Kai aš išvyksiu tolimon šalelėn, sunkian vargelin, nuvys mano skaistūs veideliai, nuvysi ir tu, žalioji rūtele, niekieno nepaliedinėjama, niekieno neprižiūrima...

Mergvakario metu jaunosios draugės, išlydėdamos į vestuves savo draugę, dainavo daug dainų apie jos jaunas dienas, žalią rūtelę, atsiskyrimą nuo jaunimo pulko ir būsimus vargus, laukiančius nutekėjus į vyro pusę:

Vestuvių veikėjai. Vestuvių svarbiausi veikėjai – jaunieji – vestuvėse mažai reikšdavosi, už juos veikdavo jų atstovai: piršlys, kartais net kelios svočios, pabroliai, pamergės, vestuvių iškilmių, apeigų tvarkdarys – maršalka. Visi jie turėjo gerai išmanyti vestuvių eigą ir apeigas. Tik XX a. pradžioje pamergės su pabroliais ėmė sudaryti poras ir lydėti nuotaką.

Vestuvėse dalyvaudavo kraitvežiai (vyrai iš jaunikio pusės, kurie, prieš išlydint nuotaką į marčias, išveža jos kraitį), muzikantai, Rytų Aukštaitijoje – mituliai (jaunojo pabroliai, turėdavę po jungtuvių palydėti nuotaką į jos namus), Aukštaitijoje – vartininkai, taisantys ir saugantys vartus jauniesiems sutikti. Pagal seną tradiciją, visas kaimas susirinkdavo jaunųjų išleisti į tuoktuves ir pasitikti parvežamą marčią. Į aukštaičių ir dzūkų vestuves ateidavo persirengėlių (meška, gervė, žydas), iki XX a. vidurio būdavo ir nekviestų svečių – guogių (jaunimas ateidavo pašokti). Nuo XX a. antros pusės nekviestieji dažniausiai taiso tik kelio užtvaras.

Jaunųjų išleistuvės. Jaunikio namuose susirinkdavo giminės, jaunimas, kaimynai jo išleisti, jaunosios pusėje – jo pasitikti. Iki XIX a. pabaigos jaunikio pulką sudarydavo vien vyrai, jie jodavo raiti, XX a. važiuodavo. Seniau daug kur jaunikį pasitikdavo tariamai nedraugiškai, reikėdavo įsiprašyti, išsipirkti suolą ar stalą. XX a. dažniausiai sutinkama taikingai, su duona ir druska, taurele gėrimo.

XIX a. tarp veidus užsidengusių pamergių nuotakos ieškodavo piršlys arba vyriausiasis pabrolys, radę jai įteikdavo jaunikio vainiką. Nuotaka klūpomis atsibučiuodavo su sėdinčiais tėvais.

Išvažiavimas į jungtuves. Iki XX a. pirmos pusės į bažnyčią jungtuvių jaunieji vykdavo su savo pulkais atskirai. XIX a. antroje pusėje jaunikis su pulku jodavo raiti, nuotaka, svočia ir piršlys važiuodavo bričkoje (šventadienis vežimas). Žemaitijoje iki XX a. pirmos pusės piršlys jodavo arba vienas važiuodavo jaunikio pulko priešakyje, muzikantai visą kelią grodavo. Suvalkijoje dar XX a. nuotaką prie altoriaus vesdavo pamergės, jaunikį – jo pabroliai, Šiaurės Žemaitijoje priekyje eidavo piršlys, nuotaką vesdavo jaunikio pabroliai, jaunikį – nuotakos pamergės; Pietų Žemaitijoje nuotaką dažniausiai vesdavo vyriausiasis pabrolys (vainiksegis), jaunikį – nuotakos svočia arba vyriausioji pamergė (vainiksegė).

Svočios vaišės. Iki XX a. pradžios po jungtuvių būdavo rengiamos tam tikros svočios vaišės – stovynė (vestuvinkų vaišinimas svočios namuose po jungtuvių). Seniau Aukštaitijoje jaunieji su savo palydomis grįždavo į savo namus (tuomet jaunikis siųsdavo du mitulius jaunosios saugoti), kitur visi vestuvininkai vykdavo į jaunikio arba grįždavo į jaunosios namus. XX a. jaunieji su pulku dažniausiai grįždavo pas jaunąją. XX a. aštuntame dešimtmetyje išplito sudėtinės vestuvės.

Jaunųjų sutiktuvės. Seniau pagerbdami jaunuosius sutiktuvių vartus statydavo tik savojo kaimo jaunimas, nuo XX a. pabaigos vartai visame grįžtančių po santuokos vestuvininkų kelyje tveriami dažniausiai dėl išpirkos.

Visoje Lietuvoje nuo seno jaunavedžiai sutinkami kaip garbingiausi svečiai – su duona ir druska, gėrimu. Anksčiau kai kur Dzūkijoje jaunuosius apiberdavo rugiais, kviečiais ir avižomis. Jaunikiui su savo palyda atvykus į nuotakos namus, vartus išpirkdavo piršlys su buteliu ir svočia su pyragu – karvojumi.

Stalo vadavimas. Šiaurės ir Rytų, iš dalies ir Pietryčių Lietuvoje reikėdavo išpirkti sodą – virš vaišių stalo pakabintą iš šiaudų suvertą papuošalą – tai yra vaduoti stalą. Dalijimasis jaunikio pusės vaišėmis reiškė abiejų giminių susibroliavimą. Išperkamas sodas rytų Aukštaitijoje buvo apdainuojamas taip:

Viena svarbiausių vestuvių senųjų apeigų buvo jaunosios vainiko nuėmimas – gaubtuvės. Tai tradicinių vestuvių apeiga – jaunosios mergautinio galvos apdangalo (rūtų vainikėlio ir kaspinų) pakeitimas ištekėjusios moters galvos danga (kepurėle, nuometu, skarele). Merginos kasą seniau išpindavo mituliai arba vyriausiasis brolis, o išpintų kasų moteris neturėjo teisės pintis – šios apeigos reiškė, kad moteris simboliškai pereina į vyro valdžią. Atsisveikindama su gimtaisiais namais ji apeidavo stalą apverkdama viską, ką tėvų namuose palieka.

Jaunosios atsineštinį turtą – kraitį išveždavo kraitvežiai.

Jaunųjų sugultuvės. Seniau į vyro namus atvežta marti buvo vedama į klėtį, čia jaunieji buvo guldomi. Vestuvinininkai, daugiausia jaunimas, prie klėties linksmindavosi, triukšmaudavo. XIX a. marčią pirmiausia vesdavo į trobą, ją pasitikdavo anyta su vandeniu ir druska.

Jaunųjų keltuvės. Jaunųjų keltuvės būdavusios triukšmingos, su muzika, pašaipaus turinio dainomis, išdaigomis. Jaunieji prausdavosi anytos atneštu vandeniu, kai kur – šiltu alumi (XX a. pabaigoje šių apeigų neliko). Marčią į namus kai kur Aukštaitijoje vesdavo šešuras (vyro tėvas), kitur – jaunikis, svočios, visas pulkas. Marti į krikštasuolę kabindavo gražiausią raštuotą rankšluostį.

Šeimininkavimo perdavimas. Anyta marčiai įduodavo dubenį su žarijomis (šeimininkės pareiga kurstyti ugnį) ir samtį. Šešuro pasveikinta, jaunoji padovanodavo jam juostą, marti su svočia ir šešuru eidavo į tvartus, atsineštais grūdais ir druska apibarstydavo gyvulius.

Marčpietis. Parvežta marti jaunikio šalies svečius iki XX a. vaišindavo atsivežtomis vaišėmis – per vadinamąjį marčpietį svetimai šaliai reikėdavo parodyti, kokia marti turtinga ir vaišinga. Vestuvių pabaigoje ant stalo patiekiamas vestuvinis pyragas – karvojus. Jį iškilmingai į namus atnešdavo piršlys, jaunoji, svočia ir jaunosios pabroliai ir padalydavo vestuvininkams.

Jaunosios šokdinimas. Iki XXI a. sakralumo prasmę išlaikė jaunosios šokdinimas po marčpiečio arba jai išdalijus jaunojo pusei dovanas. Pirmas šokdindavo jaunojo brolis (dieveris) arba pirmasis jo pabrolys, kai kur – šešuras. Marčios šokdinimas reiškė, kad ji priimama į naująją bendruomenę.

Sesers įvedybos į mergavimą. Seseris stengtasi ištekinti laikantis jų amžiaus sekos. Ištekėjus vyresniajai seseriai jaunesniajai per vestuves jaunikio pabroliai uždėdavo jaunosios rūtų vainikėlį, taip ji būdavo oficialiai pakeliama į būsimas marčias.

Piršlio „teismas“. XIX a. – XX a. pradžioje Vakarų Lietuvoje ir Vidurio Lietuvos šiaurinėje dalyje gyvavo piršlio „teismo“ paprotys: vestuvėms baigiantis marčios pabroliai (vadinamieji sekėjai) tariamai jos vardu imdavo priekaištauti piršliui, esą ją apgavęs, melavęs. Atsiradę teisėjai, budeliai melagiui piršliui perskaitydavo teismo sprendimą, nuteisdavo myriop. Vedamą pakarti piršlį išvaduodavo jaunoji dovanojamu rankšluosčiu. Vėliau paprotys išplito ir kitur.

Pirmą sekmadienį po jungtuvių (savaitę po jungtuvių), per sugrąžtus (atgrąžtus, ataveselį), jaunavedžiai lankydavosi jaunosios tėvų namuose ir atsiimdavo dalį (nekilnojamą ir kilnojamą turtą, duodamą ištekančiai dukteriai). Čia būdavo rengiamos nedidelės jaunavedžių, abejų tėvų, jų šeimų narių, piršlio, svočios ir vainiksegių vaišės. XX a. paprotys nunyko.