vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.gausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas.Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų.Lietuvių mitybos būdas praeityje labai priklausė nuo sezono.Italijos kulinarijos tradicijas, stalo ir vaišių etiketą (pvz., stalo įrankių naudojimą) ir svetingumo supratimą.susiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) virtuvėkarštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaugDėl maisto stokos dažnai papildomai valgytos gamtos gėrybės:Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai
1. Lietuvoje paplitę daugiau prieskonių, nei kitose Baltijos šalių virtuvėse:
2. Viduržemio jūros regiono įtakai galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei
3. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą – pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų.
4. gėlavandenė žuvis, vėžiai, grybai, medus ar riešutai.
5. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus,
6. Bonos Sforzos ir jos dvaro (tarp jų buvo ir virėjų) persikėlimas į regioną atnešė
7. , bet gaminama iš kai kurių gėlavandenių žuvų, pavyzdžiui, iš lydekos.
8. XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, , paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje.
9. – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais ir su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis.
10. XVIII–XIX a. valstiečių virtuvei buvo reikšminga Lietuvos žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų valdomas smukles.