Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaugNuo XIX a. paplito bulvių valgiaisusiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) virtuvėgausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas.Italijos kulinarijos tradicijas, stalo ir vaišių etiketą (pvz., stalo įrankių naudojimą) ir svetingumo supratimą.vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).Dėl maisto stokos dažnai papildomai valgytos gamtos gėrybės:Lietuvių mitybos būdas praeityje labai priklausė nuo sezono.Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų.
1. Bonos Sforzos ir jos dvaro (tarp jų buvo ir virėjų) persikėlimas į regioną atnešė
2. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą – pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų.
3. Viduržemio jūros regiono įtakai galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei
4. gėlavandenė žuvis, vėžiai, grybai, medus ar riešutai.
5. Lietuvoje paplitę daugiau prieskonių, nei kitose Baltijos šalių virtuvėse:
6. XVIII–XIX a. valstiečių virtuvei buvo reikšminga Lietuvos žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų valdomas smukles.
7. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus,
8. XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, , paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje.
9. – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais ir su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis.
10. , bet gaminama iš kai kurių gėlavandenių žuvų, pavyzdžiui, iš lydekos.