Kalendorinės šventės. Modulis 2

Pats šviesiausias ir gausiausias gėlių vasaros mėnuo – birželis. Dienos vis šiltėja, ilgėja, o birželio 24-oji yra pati ilgiausia diena ir trumpiausia naktis metuose, Joninių naktis – stebuklų metas. Tai senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasų švente arba Kupolinėmis.

Pagal žemdirbio kalendorių, tai buvo ir šienapjūtės pradžios data. Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su žemdirbyste. Svarbiausias tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, nes vidurvasaryje dažnos sausros, krušos, liūtys ir perkūnijos. Tai svarbiausia vasaros šventė, kurios apeigoms ir linksmybėms neprilygsta nė viena kita šventė.

Saulės pagerbimas. Didelis vaidmuo per Jonines buvo skiriamas saulei, kuri buvo palydima ir auštant sutinkama su dainomis. Neatsitiktinai saulė dažnai minima ilgiausią metų dieną dainuotų dainų posmuose:

Saulei dėkojo už šilumą, atgaivinusią, padengusią žiedais ir vaisiais žemę. Saulę garbino ir už jos jėgos grėsmingumą. Žemdirbiai maldavo saulės, kad ji savo kaitriais spinduliais neišdegintų pasėlių.

Prausimasis rasa ir vandeniu. Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumo. Tą dieną žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būtų sveiki ir stiprūs.

Buvo tikima, kad nukrėsta nuo žolės rasa lems geresnį derlių, sveikatą, grožį. Merginos stengdavosi atsikelti dar prieš saulei tekant ir surinkta rasa nusiprausti veidą – kad veidas būtų skaistesnis, gražesnis.

Kupoliavimas. Buvo tikima, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Todėl merginos, o kai kuriose Lietuvos vietose ir moterys, apsirengusios gražiais rūbais, eidavo rinkti žolių (kupoliauti). Šis paprotys labai senas. Mažojoje Lietuvoje moterys skubėdavo prisirinkti žolių dar dieną prieš Jonines, tikėdamos, kad po Joninių žolės praranda gydomąsias galias.

Per Joninių šventę buvo daug dainuojama. Su svarbiausiomis apeigomis – kupolės rinkimu, rugių lankymu, vainikų pynimu, laužo kūrenimu, prausimusi rasoje, maudynėmis prieš saulėtekį – susijusios tam tikros dainos, giesmės, rateliai. Jiems būdingas priedainis „Kupolio rožė“, „Oi kupole kupolėli“:

Grįžusios į kaimą ir ten dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį – kupolį, jį papuošdavo margais plevėsuojančiais kaspinais. Kupolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų, ir per dvi naktis bei vieną dieną mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kupolį pavogti. Merginos dainuodavo jaunuolius pajuokiančias dainas:

Nustatytą laiką, laimingai išsaugojusios kupolį, dainuodamos nuimdavo žolynus ir visos pasidalydavo juos į lygias dalis. Nuimtosios žolės turėjo saugoti nuo piktųjų dvasių, jų nuovirais gydė visokiausias ligas.

Šventės išvakarėse surinktus žolynus kaimo moterys parsinešdavo namo. Žolių glėbeliai nuo Joninių iki Kalėdų buvo laikomi ir tvartuose. Džiovintos žolės buvo smilkomos susirgus žmogui ar gyvuliui.

Vainikų pynimas. Merginos pindavo margaspalvių žiedų vainiką, galintį nusakyti ateitį. Jį reikėdavo pinti iš devynių rūšių gėlių, be siūlų, nepratariant nė vieno žodžio ir tylint mesti ant beržo, gluosnio ar obels. Vainiką mesdavo ir ant kupolės – karties, papuoštos žolynais. Jei jis užkibs ant šakos pirmą kartą, tai mergina dar šiais metais ištekės. Vainikėlį pasidėjus po pagalve arba užsidėjus ant galvos buvo galima susapnuoti savo išrinktąjį.

Norėdamos ištekėti, vainikėlį plukdydavo upe su pritaisyta žvakute, mesdavo į šulinį, palikdavo kryžkelėje ir pan. Vainiko pynimas apainuojamas ir Joninių dainose:

Joninių laužai. Daug Joninių apeigų atliekama prie sukurto laužo. Prie jo žmonės, ypač jaunimas, praleisdavo visą laiką iki saulės patekėjimo. Laužams pasirinkdavo gražiausią apylinkėje vietą, ant kalnų, paežerėse, paupiuose. Ugniai teikta didžiulė reikšmė.

Dažnai ant karties pritaisydavo seną medinių ratų stebulę, kurią prilipdydavo dervos ir prieš iškeldami ją uždegdavo.

Buvo ruošiami specialūs lankai, kurie uždegami ir ridenami nuo kalnų, tai simbolizavo nuo žemės tolstančią saulę. Joninių ugnis – tai atitolstančios saulės pagerbimas, atsisveikinimas su ja ir prašymas grįžti. Laužus stengdavosi įkurti kuo aukštesnius, nes buvo tikima, kad kuo didesnius laukų plotus apšvies apeigų ugnis tuo didesnį derlių rudenį surinks. Laužas kuriamas saulei nusileidus ir gesinamas jai patekėjus.

Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją taip pat turėjo magišką prasmę. Šokinėjant per laužą buvo tikimasi pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros žemdirbystės darbams, pagerinti javų, ypač linų, augimą.

Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia derlių apsaugoti nuo stichinių nelaimių. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad užderėtų javai. Juos pakišdavo ir po namo pamatais, pastoge. Norint gyvulius apsaugoti nuo ligų bei raganysčių, jie buvo varinėjami po laužavietę.

Paparčio žiedo ieškojimas. Šv. Jono naktis turi ypatingą galią, ne veltui šią naktį ir papartis žydi. Šis žiedas – tai žmogaus troškimas pažinti, žinoti, viską gauti, tik tereikia jį surasti. Jis žydi tik vieną kartą per metus – Joninių naktį, dvyliktą valandą. Saugo šį žiedą įvairios baidyklės, piktosios dvasios. Jei kas ir pamato šį stebuklingą žiedą, jo nuskinti beveik neįmanoma. Buvo sakoma, kad tas, kuris suranda ir nuskina paparčio žiedą, kitų mintis moka skaityti, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas. Tačiau neradę paparčio žiedo kaimo bernai nenusimindavo, visokiausių pokštų ir juokų prasimanydavo.

Jonų pagerbimas. Nuo seno šią naktį būdavo vainikuojamos ir Jonų trobų, klėčių ar kluonų durys. Auštant jaunimas eidavo visu būriu su muzika varduvininkų sveikinti. Merginos surišdavo Jonus rankšluosčiais ar juostomis. Ir šiandien lietuviai sveikina Jonus ir Janinas, vainikuodami juos ąžuolo lapų vainikais.

Per XIX ir XX a. vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sunyko. 1967 m. Rasų šventę ant Kernavės piliakalnių atgaivino senovės baltų religinė bendrija „Romuva“. Jau daugiau nei 20 metų Verkių rūmų parke šurmuliuoja Rasų šventė, sutraukianti daugiau kaip tūkstantį dalyvių iš Vilniaus ir kitų vietovių.

XIX–XX a. žemdirbių kalendoriuje atsirado nauja šventė – Žolinė, ji siejama su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų švente, kuri švenčiama rugpjūčio 15 d. Bažnyčioje šventinami ne tik žolynai, bet ir rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas bei pirmo derliaus iškepta duona, Dzūkijoje – ir pirmosios daržovės ir vaisiai, o šventė šiame krašte dar vadinta ir Kopūstine.

Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams apsaugai nuo ligų. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą. Žolinės puokštę net mirusiajam į karstą dėjo.

Nemažai Žolinės papročių šiandien jau užmiršti. Daugelis Žolinę laiko vien bažnytine švente. Dideli Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų atlaidai kasmet rengiami Pivašiūnuose (Alytaus r.), Šiluvoje (Raseinių r.) ir kitur.

Senajame Lietuvos kaime Žolinė buvo svarbiausia vasaros pabaigos ir rudens pradžios šventė. Tai – pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo, o kartu ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė. Taigi – Žolinės neįmanoma atskirti nuo svarbiausio liepos ir rugpjūčio (priklausomai nuo oro ir Mėnulio fazės) mėnesių darbo – rugiapjūtės, jos pradžios ir jos pabaigtuvių.

Rugiapjūtės apeigos. Dar XX a. pradžioje pati rugiapjūtė būdavusi kaip graži šventė, darbas – kaip malda. Į laukus eidavę išsiprausę, baltais marškiniais, švariais drabužiais apsirengę, pasisiūdindavę audeklo naginaites – kad kitąmet rugiai būtų švarūs ir svarūs.

Pjūties pradžia vadinama prapjovomis. Pagal liaudies kalendorių Prapjovos sutampa su Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės (liepos 16 d.) švente. Prapjovų apeigos prasidėdavo procesija į rugių lauką, kur šeimininkė, atėjusi su duona ir druska, nupjaudavo pirmąjį pėdą (pirmas tris saujas), surišusi parsinešdavo namo ir pastatydavo jį garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Šis pirmasis rugių pėdelis buvo vadinamas „svečiu“. Parsinešus namo, reikėjo „svečią čestavoti“, t. y. vaišinti kraunant ant stalo pyragus, kepant kiaušinienę. „Svečias“ turi ir kitą vardą – Gaspadorius. „Svečias“ išbūna kurį laiką gryčios kampe iki rugių vežimo į kluoną: ten jis pastatomas tiesiog kampe ir ant jo kraunamas pirmasis javų vežimas.

Anksčiau rugius pjaudavo moterys pjautuvais. Tai buvo labai sunkus kelias dienas nuo aušros iki saulės laidos trunkantas darbas. Besidarbuodamos ir poilsio akimirkomis moterys pietų, pietryčių, rytų Lietuvoje dainuodavo savitas rugiapjūtės dainas. Įdomu, kad vienos dainos dainuotos ryte, kitos dieną, o dar kitos vakare, saulei leidžiantis. Atitinkamai jos buvo skirstomos į ryto, vidudienio ir vakaro rugiapjūtės dainas. Aukštaitės saulę pasitikdavusios sutartinėmis. Ryto ir vidurdienio dainose pabrėžiamas baravedės vaidmuo, rugių pjovimas talkomis. Jų paskirtis buvo kelti nuotaiką, skatinti pjovėjus sparčiau dirbti, lenktyniauti (giriami geri darbininkai, peikiami tinginiai). Vakaro dainose atsispindi darbo atoslūgis ir nuovargis. Vakaro dainoms būdingas priedainis „rūta žalioj“:

Ievaras ir rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas. Rugiapjūtės pabaigtuvės (dar vadinamos patalkiu) rengiamos baigus pjauti paskutinįjį rugių barą ir iš paskutiniųjų varpų supynus vainiką, vadinamą ievaru. Aplink paskutinę nenupjautą rugių saują susėdusios pjovėjos, išravėjusios jai atitinkantį žemės plotą ir užkasusios tenai duonos su druska, nesupjautus rugius supindavo į kasą, vadinamą ievaru, ir tik tada jau nuskindavo nuo ievaro varpas ir įpindavo jas į pabaigtuvių vainiką. Ši senovinė apeiga padeda suprasti, kad ievaru vadinamas, visų pirma, ne pabaigtuvių vainikas, o paskutinė nenupjauta rugių sauja. Apie ievarą dainuotos dainos:

Baigiant pjauti, vengta nupjauti paskutinį pradalgį, paskutinę saują. Vakarų Lietuvoje paskutinę rugių saują nupjaudavęs pats šeimininkas, padarydavęs pėdelį, iš jo – vainiką, kuriuo būdavęs vainikuojamas pats geriausias pjovėjas.

Žolėms pradžiūvus, skubėdavę rugius vežti. Vežiman baltą paklodę tiesdavę, kad pakeliui nė grūdelis nedingtų.

Rugiapjūtės pabaigtuvės – šventė, rengiama pabaigus didelį, svarbų darbą. Pabaigtuvių proga rengiamos vaišės, kuriose vaišinami visi talkoje dalyvavę žmonės.