Kalendorinės šventės. Modulis 2

Žiemos laiotarpiu vyksta daugiau kalendorinių švenčių, nes žiemą mažiau žemės ūkio darbų ir žemdirbiai gali atsipūsti. Lietuvių kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji.

Kalėdų šventinis laukimas prasideda su adventu (lot. adventus – atėjimas, pradžia). Adventas – paskutinis krikščionių liturginių metų laikotarpis, kurio apytikrė pradžia Šv. Andriejaus diena (lapkričio 30 d.). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio. Advento trukmė – 4 savaitės. Adventas visada baigiasi gruodžio 25 d., per Kalėdas.

Šv. Andriejaus diena: netekėjusių merginų burtai ir pranašiški sapnai.

Po Kalėdų prasidėdavo vestuvių laikotarpis, trukdavęs iki Užgavėnių, tad advento laikas buvo tinkamas antrosios pusės paieškoms. Per adventą jaunimas smagiai vakarodavo spėdamas ateitį ir mėgindamas sužinoti, iš kurios pusės laukti piršlių.

Štai mergelės prisiberia į prijuostes kanapių ar sėmenų, bėga aplink šulinį tris kartus, kanapes, sėmenis „sėdamos“, ir kalba: Andriejau, kanapes sėju, leisk sužinoti, su kuo amžių nugyvensiu. O paskui – žvilgt į šulinį – bene pamatys tą likimo skirtąjį.

Dar netekėjusios mergelės iš svetimo sodo nuskina vyšnios ar slyvos šakelę. Jei ji Kūčių rytmetį pražydės, naujais metais lauk ir jaunikio su piršliu atbildant.

Daug reikšmės skirta Šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad sapnai pildytųsi, būtinos specialios sąlygos ir priemonės, pvz.: visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį ir t. t. Šv. Andriejaus dieną badauja, o vakare suvalgo ką nors sūraus. Tuomet naktį tikisi susapnuoti jaunikaitį, kuris pasiūlo atsigerti vandens. Jei taip atsitinka, reiškia, kad tas jaunikaitis – būsimasis vyras.

Orų spėjimai. Sumažėjus lauko darbų, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą derlių. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelės perkūnijos.

Advento draudimai. Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų. Sakyta, kad per adventą negalima kirsti miško. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia žmonės nesidžiaugę. Tokioje pirkioje dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – tai stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senovės lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose. Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Tikėta, jog per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja, jos pasibeldžia į langus ir kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.

Advento-Kalėdų dainos ir žaidimai. Per adventą žmonės nesilinksmindavo, nešokdavo. Visgi dzūkai susirinkdavo vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus. Populiariausi: „Akla višta“, „Žiedo dalijimas“, „Voverėlė“, „Jerubė“, „Jievaro tiltas“ ir kt. Nuo advento iki Trijų karalių, o kai kur iki pat Užgavėnių Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje, kur ilgiausiai išliko gatviniai kaimai, buvo giedamos savitos senos dainos, kaimo dainininkų vadintos giesmėmis, leliumais. Joms būdingi pasikartojantys priedainiai: leliumai, aleliumai, o lėliu lėliu, kalėda, lėliu kalėda ir t. t. Šių dainų tekstuose apdainuojami bernelio, mergelės ir bitelės, kuoselės, sakalėlio, dagilėlio, povelės, žvirblelio, kiškelio, lapelės ir pan. rūpesčiai, poros ieškojimas, ruošimasis šeimos gyvenimui.

Pavyzdžiui, dainoje „Sodai sodai, leliumai“, užrašytoje Lazdijų rajone, apdainuojami kiškelio rūpesčiai atėjus žiemai:

Advento vainikas. Tai vienas iš svarbiausių pastarojo laikmečio krikščioniškųjų prieškalėdinio laikotarpio simbolių, reiškiančių keturių advento savaičių laikotarpį.

Lietuvoje advento vainikas iš germaniškų kraštų pirmiausiai buvo paplitęs Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Lietuvininkai vainikus nupindavo iš karklų vytelių ir apsukdavo jaunomis eglišakėmis, pridėdami rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatydami keturias žvakes. Kartu pasimelsdavo, giedodavo Kalėdų giesmes. Vėlyvesne tradicija tapo ant lauko durų užkabinti nedidelį vainiką iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu.

Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės. Šiandien vainiko pynimo tradicija plačiai žinoma visoje Lietuvoje, ypač tarp jaunos kartos miestiečių.

Adventas trunka iki trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties gruodžio 24 d. Ta diena vadinama Kūčiomis. Šis pavadinimas labai senos kilmės, manoma, kad jis galėjo atsirasti nuo senovinio apeiginio valgio – kūčios (valgis iš įvairių javų grūdų, žirnių su medumi, vėliau – su saldintu vandeniu), kuris buvo skirtas vėlėms vaišinti.

Namų ruoša ir prausimasis. Senovės Lietuvoje ši diena buvo apsupta burtais, sudėtingomis apeigomis, aukomis bei magiškais veiksmais, netgi buvo įvairių draudimų šią dieną nedirbti kai kurių žemės ūkio darbų. Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai prisiskaldo malkų, kad užtektų per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Tądien buvo sausas pasninkas, kad tik šį tą vyrai ir vaikai tegaudavo užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės.

Skolų grąžinimas. Tądien ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, nesiskolinti. Tikima, jei per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis, todėl stengiamasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtų galima tarsi naują gyvenimą pradėti.

Susitaikymas su artimaisiais. Kūčios – tai šeimos santarvės diena, tai lietuvių šeimai pati brangiausia šventė. Jei šeimos nariai per metus ir buvo susipykę, per šventinę vakarienę visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.

Kūčių vakarienė. Kūčios – tai šventas vakaras, apeiginė vakarienė. Pabaigus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pabarščius kvepiančio šieno. Šienas – prakartėlėje paguldyto kūdikio Kristaus prisiminimas. Pastalėje patiesiamas nekultų kviečių pėdas. Buvo tikima, kad ant jo sutūpusios gali pasišildyti iš žiemos speigo pirkion pakviestos į šventę šeimos mirusiųjų vėlės. Stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų ne tik visi šeimos nariai. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgančiųjų skaičius, kviečiamas prie stalo artimesnis neturtingas, ypač šeimos neturintis senukas, kad skaičius būtų lyginis. Jei tais metais namuose buvo mirčių, palikdavo prie stalo mirusiajam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą.

Apeiginė Kūčių vakarienė buvo valgoma ne anksčiau, nei danguje įsižiebdavo Vakarinė žvaigždė.

Kitados šventoji vakarienė prasidėdavo taip: šeimininkas, apsivilkęs baltais trinyčiais (viršutinis valtietiškas drabužis), pasiėmęs kalėdaitį ar duonos kepalaitį, o kitur – kraitelę su trupučiu visų šventinio stalo valgių, triskart apeidavo aplink trobą. Šeimininkė kaskart klausdavo:

O Suvalkijoje vaikai basomis bėgdavo triskart aplink trobą – kad geriau avižinis kisielius stingtų. Avižinis kisielius – vienas seniausių ir svarbiausių Kūčių vakarienės valgių. Bėgdami vaikai turėjo dar ir dainuoti:

Lietuviai šventinę vakarienę pradėdavo labai gražiai – sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės, sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“, arba kalėdaitis (prėskutis, sližikas). Tai šeimos santarvės duonos, kurią dalijasi visi šeimos nariai, simbolis. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys. Paskui kaip derlumo simbolį valgydavo žirnius. Ir ne tik valgydavo: tėvas vaikų pusėn pažerdavo jų saują, o tie džiaugdavosi, kuo daugiau žirnių pagavę. Merginos skaičiuodavo, ar pora – gal ateinančiais metais piršlių sulauks.

Bitininkai šventąją vakarienę pradėdavo nuo medaus, geru žodžiu biteles minėdami: tarnaujančios Dievui – vaško žvakelėms prigaminusios, o žmogui – darbštumo, vieningumo pavyzdys. Bitininkas aplankydavo miegančius avilius ir pabeldęs sakydavo: Bitelės, bitelės, kviečiu jus į Kūčias.

Kūčių patiekalai. Ant Kūčių stalo seniau dėdavo devynis patiekalus. Dabar stengiamasi patiekti dvylika patiekalų, simbolizuojančių 12 mėnesių. Juk ši vakarienė – tai padėkos auka už visus praėjusius metus. Valgiai buvo ruošiami iš visko, ko buvo dosnūs ir turtingi praėjusieji metai. Ant stalo kiekvienam buvo padedama po šaukštą ir įvairių pasninko patiekalų:

• kūčios;
• avižinio kisieliaus;
• aguonpienio;
• obuolių;
• žuvies;
• silkės;
• grybų;
• saldžios džiovintų vaisių sriubos.

Vakarienės metu valgyta visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes žmonių įsitikinimu turėjo įtakos nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus. Pavalgius Kūčias, stalas nebuvo nukraustomas, šaukštai ties kiekvieno lėkšte buvo užverčiami, nes buvo tikima, kad vėlės susirinks puotauti. Artimųjų ir benamių vėlėms ant palangės buvo padedamas kisieliaus dubenėlis. Ši naktis – gyvųjų ir mirusiųjų sandūros naktis, todėl taip visais ir buvo rūpinamasi.

Kūčių burtai. Žmonės šventai tikėjo, kad stebuklingą Kūčių–Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargus tam, kas tyčia skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose „vanduo virsta vynu“ ir kad tai trunka tik vieną akimirksnį.

Po vakarienės prasideda burtų, stebuklų naktis. Valgyti pabaigus, persižegnojus, tėvas burdavo: Na, kieno linai šiemet užaugs didžiausi? Tada pagal amžių pirmiausia iš po staltiesės šiaudą traukdavo motina, po jos vyriausias brolis ar sesuo, o po jų – jaunesnieji broliai, sesės. Pagal ištraukto šiaudo ilgį buvo sprendžiama apie linų augimą. Dar kita reikšmė – koks šiaudas, toks kitų metų gyvenimas: ilgas – tai ilgas gyvenimas, jei trumpas – trumpas gyvenimas, jei storas – tai sotus, jei sulūžinėjęs – kitais metais reikėtų pasirūpinti sveikata.

Vedybiniai burtai. Ypač merginoms ir vaikinams rūpėjo pamatyti likimo skirtąjį ar skirtąją ar bent jau sužinoti jo ar jos būdą:

• nubėgs į kryžkelę, susems sniego gniūžtę, ištirpus sniegui žiūrės, kas saujoje liko: jei arklio ašutas – būsimasis vyras bus geras darbininkas, jei katino plaukas – peštukas, šuns – mėgėjas pasilinksminti, kiaulės šerys – geriau būt buvę visai neburti;
• smėliu nubarstydavo takelį pirtin: ras po dvyliktos ten batuotas pėdas – jaunikis bus turtingas, basų kojų ar vyžų – ne turtais širdį linksmins;
• merginos po vakarienės eidavo po langais klausyti, kas ką sakys: jei išgirsta žodžius: „eik“ arba „eik ten, atnešk tą“, tai bus gerai – ištekės, o jei išgirsta: „sėskis“, tai tada ženklas, kad dar metus „reiks pasėdėti“ (dar metus neištekės);
• eidavo į lauką klausyti, kurioj pusėj šunys loja – iš tos pusės atvyks jaunikis;
• visoje Lietuvoje žinomas spėjimas – apkabinti tvoros statinius ir skaičiuoti, kiek jų telpa glėbyje; lyginis skaičius reiškia gyvenimą poroje, o nelyginis – vienišumą;
• „tvoros kabinimo“ burtams pagal populiarumą nenusileidžia „malkų nešimas“ – paimamas glėbys malkų ir skaičiuojama – lyginis ar nelyginis;
• burdavosi ir su kūčiukais ar riešutais, paimdami saują ir skaičiuodami – lyginis ar nelyginis;
• merginos su kūčiukais burdavosi ir dar kitaip: ant slenksčio kiekviena padėdavo kūčiuką ir pašaukdavo šunį, kurios kūčiuką šuo apsuostys ir praris, ta pirmoji ištekės;
• vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją, vidurnaktį nuėję į klojimą tris kartus duodavo spragilo buože į duris sakydami: „Velne, velne, noriu apsivesti.“

Kūčių vakaro sapnai. Savo išrinktąjį buvo galima ir susapnuoti. Visiems namiškiams sugulus reikėjo pasidaryti tokį mišinį: žiupsnelis druskos, miltų, pipirų, cukraus ir vandens. Visa tai reikėjo suvalgyti ir nakčiai atsigulti prie durų slenksčio. Ką susapnuosi, už to ir ištekėsi arba tą vesi.

Eglutės puošimas. Su Kalėdomis susijęs paprotys puošti eglutę. Yra žinių, kad eglutę puošti Kalėdoms pradėta XVI a. viduryje Vokietijoje. Vėliau XIX a. ši tradicija paplito Rusijoje, Lenkijoje. Per didikų rūmus bei dvarus, bažnyčias, mokyklas kalėdinė eglutė atkeliavo ir į Lietuvą.

Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. XX a. 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai.

Eglutė daugelyje tautų yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu. Seniau Lietuvoje eglutę pradėdavo puošti tik per Kūčias. Lietuvos kaime eglutę pakabindavo prie balkio ant kablio ties Kūčių stalu. Eglutės apačioje pritvirtindavo iš šiaudų suvertą „eglutę“, panašią į vestuvinį sodą, tik daug mažesnę. Prikabindavo saldainių, raudonų laukinių obuoliukų, uždegdavo žvakutes.

Vėliau Kalėdų eglutes pradėta statyti ant žemės. Jos buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis. Puošimui dar buvo naudojami tešliniai kepiniai: paukščiukai, arkliukai, lėlės, voveraitės, avinukai, ožiukai, mėnuliai, žvaigždės, gėlytės, ir karpiniai. Eglutės puošimas nuo pat pradžių laikytas atsakingu, ne vaikams skirtu darbu.

Po Kūčių išaušdavo Kalėdų rytas (gruodžio 25 d.). Žiloje senovėje – tai buvo žiemos saulėgrįžos šventė, nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena.

Kalėdų laikotarpio dainos. Lietuvių liaudies dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Dainose dažnai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atnešantis ant ragų saulę. Pavyzdžiui, dainoje „Atbėgo elnis, devyniaragis“ apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai, nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką. Manoma, kad šie apvalūs iš tauraus metalo nukalti dirbiniai vaizduoja saulę:

Mūsų protėviai per Kalėdas keldavosi ankstų rytą, pirmiausiai apžiūrėdavo Kūčių stalą, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Jei kieno nors šaukštą rasdavo atvirtusį semiamąja puse į viršų, tai buvo ženklas, kad jo savininko tykanti liga ar mirtis. Nuimtą nuo stalo šieną išdalydavo gyvuliams. Buvo tikima, kad kuo anksčiau pašersi gyvulius, tuo greičiau nudirbsi laukų darbus. Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį buvo padalijami gyvuliams po saujelę. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai – stiprūs.

Kalėdų stalas. Kalėdų stalas būdavo gausus valgių, o pagrindiniai patiekalai buvo šerniena arba kiauliena. Gana paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega.

Orų spėjimai. Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau – keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę. Jaunimas paskutinę šventės dieną mėgdavo svečiuotis vieni pas kitus.

Lietuvių Kalėdų personažas – Senis Kalėda. Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams sveikatos. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam „daduliu“. Žmogus apsirengdavo išvirkščiais dažniausiai baltais avikailio kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno kaimo į kitą.

Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduje esantys klausdavo: „Kas čia?“ Senis atsakydavo:

„Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“

Senis Kalėda sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus, o jį šeimininkai vaišindavo.

Kalėdų senis, arba Kalėda, liaudies dainose vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, geležiniais ratais, vyčių botagais, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius:

Blukio (medinės trinkos) vilkimas. Senosios kalėdinės apeigos – tai apeiginė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios šaltiniai liudija, kad Žemaitijoje per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, persirengę čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis, vaikščiodavo po kaimą, giedodavo šventas giesmes, dainuodavo, šokdavo, per blukį šokinėdavo, netgi visokių pokštų aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavo. Sveikindavo ir linkėdavo. Blukis paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas.

Čigonautojai. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Šiaurės rytų Lietuvoje nuo Kalėdų iki Trijų karalių po kaimą vaikščiodavo, linkėdavo gerovės ir dovanas susirinkdavo „čigonai“. Kartais „čigonų“ grupę lydėdavo meškos, ožio kaukės. Atėję pardavinėdavo arklius, burdavo ateitį, prašėsi apdovanojami, pavaišinami.

Berneliai. Žemaitijoje kalėdotojų grupės buvo vadinamos „bernelių vaikštynėmis“. „Berneliai“ vaikščiodavo užsimovę raudonas kelnes, atbulai užsisegę švarkus, kepures nusukę į nugarą, su ilgomis kartimis rankose. Ilgai derėdavosi prie lango su šeimininkais, kad juos įleistų. Įėję giedojo „Sveikas, Jėzau mažiausias“, sveikino su naujais metais. Būdavo pavaišinami.

Šyvio šokdintojai. Persirengėliai vaikščiodavo ir Suvalkijos krašte. Pagrindinis persirengėlių grupės personažas buvo arklys – šyvis. Šyvį vaidindavo vikrus jaunikaitis. Pagrindinis personažas turėjo iš vietos stuboje peršokti suolą ar įsibėgėjęs – stalą. Tik tokiu atveju persirengėlių grupė buvo įleidžiama į stubą. Nuo šyvio vikrumo ir sumanumo priklausė, kiek vaikštynių dalyviai surinks dovanų. Kaip ir per kitų grupių persirengėlių vaikštynes, jei susitikdavo dviejų kaimų jaunimo grupės, kildavo muštynės ir nugalėtojai pasisavindavo silpnesniųjų surinktas dovanas. Baigus vaikštynes buvo rengiamos vaišės, kartais vadintos „šyvio galvos nukirtimu“ arba „šyvio šarvojimu“, „šyvio laidojimu“. Vaišėse dalyvaudavo visi vaikštynių dalyviai, pasikviesdavo ir merginų. Pastaruoju metu šyvio šokdinimo paprotys dar fiksuojamas Gražiškiuose (Vilkaviškio r.), per laikotarpį nuo Kalėdų iki Trijų karalių ten persirengėliai aplanko keliolika kaimų.

Naujieji metai minimi sausio 1 d. Tai vėlesnės kilmės už Kūčias ir Kalėdas to paties laikotarpio šventė. Kalendorinių metų pradžia – Naujieji metai – sąlyginis dalykas. Senasis lietuviškų liaudies švenčių kalendorius rodo, kad Naujųjų metų pradžia senovėje neturėjo pastovios datos. Etnografų manymu, balandžio mėnesio gausios apeigos su saulės, ugnies kulto elementais, žiemos laidojimo, pasiruošimo pavasario darbams papročiais galėjo reikšti Naujųjų metų šventimą. Metų riba galėjo būti ir senosios Užgavėnės. Paskutiniaisiais amžiais naujų metų pradžią švęsdavo tarp gruodžio 24-osios ir sausio 6-osios. Daugelis būrimų, tikėjimų perimta iš Kūčių.

Kadangi liaudies kalendorius tiesiogiai susijęs su žemdirbiška veikla, tai ir Naujųjų metų apeigomis buvo stengiamasi gausinti būsimąjį derlių, gyvulių skaičių, išprašyti sėkmę ateinantiems metams. Tai rodo sveikinimai, naujamečiai linkėjimai: „Sveikiname su Naujais metais, linkime, kad augtų javai sulink troba, paršai sulink tvora“ (Kabeliai, Varėnos r.).

Naujametis stalas. Per Naujuosius metus lietuviai stengėsi sočiai ir skaniai valgyti, nes visus metus taip teks valgyti. Iki Pirmojo pasaulinio karo naujametis valgymas vadintas riebiąja kūčia, pakūčiais, antra kūčia, Rytų Lietuvoje – kūčelėmis. Bet daugiausia valgė mėsiškus valgius, o kad per metus maisto nepritrūktų, rūpestingesnės šeimininkės pasilikdavo ir tikrųjų Kūčių valgių, išsikepdavo kūčiukų.

Sausio 6 d. katalikiškose, protestantiškose šalyse žymima kaip Trijų karalių – Rytų išminčių, aplankiusių Betliejuje gimusį Jėzų ir atnešusių jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros (smilkomi miramedžio aromatiniai sakai), šventė. Per šią šventę bažnyčioje pašventinama kreida ir ja ant namų durų užrašomos šių karalių (Kasparo, Merkelio ir Baltazaro) pirmosios vardų raidės: + K + M + B. Tikėta, kad Trijų karalių dienos ženklai gelbsti nuo piktų dvasių, vagių, gaisro.

Apie Apsą (Baltarusija) lietuviai Trijų karalių išvakarėse trečią kartą valgydavo Kūčias (antrą kartą – Naujųjų metų išvakarėse). Šį valgymą vadino „bagota kūčia“, nes būdavo ir mėsiškų valgių.

Ypatinga kalėdotojų grupė – tai vyrai, persirengę garsiaisiais karaliais, gausios palydos lydimi. Karaliai būdavo du baltieji ir vienas juodaodis (išsitepęs suodžiais veidą). Karalių lydėdavo ginkluoti riteriai, mažas vaikelis nešdavo stiklinę žvaigždę, kurios viduryje – žvakė. Rytų Lietuvoje procesijos giedodavo giesmę „Bernelis gimė Betliejuj“ ir kitas kalėdines giesmes. Vyriausiajam riteriui paprašius leidimo, karaliai žengdavo į trobą. Šeimininkams linkėdavo sveikatos ir santarvės, gerų, sočių metų. Buvo sakomos prakalbos, apie tai, kaip jie, naujai sužibusios žvaigždės vedami, ėję pagarbinti Kristaus ir pirmieji jį apdovanoję smilkalais, auksu ir mira. Už gražius žodžius, gerus linkėjimus šeimininkai karalius apdovanodavo lašiniais, dešra, sūriu, pavaišindavo alumi.

Įspūdingos procesijos sausio 6 d. vaikščiodavo Vilniaus senamiestyje. Be angelų, triukšmingų velnių, karalius lydėdavo karalienė, nuo kurios drabužio margumo ir grožybės miestelėnai akių atplėšti negalėdavo.

Sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja „per gaidžio žingsnį“. Per Tris karalius nupuošiamos eglutės.

Sausio 25-oji tradiciniame lietuvių kalendoriuje – pusiaužiemis (dar vadinama Kirmėline, Šv. Pauliaus atsivertimu). Senoliai pasakytų: diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį, o astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo valanda ir devynios minutės. Šis lūžio momentas gamtoje palaipsniui tapo švente.

Pusiaužiemis – diena žiemos viduryje. Pagal šios dienos orus buvo sprendžiama, kokia bus likusi žiema. Žmonėms prailgdavo šaltasis pusmetis, tad kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Šie, nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Liaudies papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius.

Sakoma, kad per pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną, o miške, savo oloje, nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigandęs savo šešėlio smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei dangus apniukęs, barsukas gerai pasivaikštąs po mišką ir grįžęs į olą kietai įminga – pavasario negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas.

Draudimai. Kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, tądien būdavę įvairių draudimų. Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie kirminai galėtų pakenkti.

Šv. Pauliaus atsivertimas. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą. Pasak legendos, buvę taip: aršiam krikščionių persekiotojui fariziejui Sauliui jojant į Damaską (miestas pietvakarių Sirijoje), staiga danguje pasirodęs Kristus. Saulius, apakintas jo šviesos, nupuolė nuo žirgo ir stebuklingai įtikėjo bei tapo Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi.

Paskutinė žiemos šventė – Užgavėnės. Jos paskirtis – išvaryti žiemą ir paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi, bunda iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo vadinamos Ragučio švente. Šventė yra baltiškos kilmės, tačiau vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe.

Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys senovės Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią.

Orų spėjimas. Tarp būdingiausių tų dienų papročių ir tikėjimų reikėtų išskirti pavasario orų pranašavimą ir mėginimą savo veiksmais nulemti žemės darbams palankius orus, gerą javų augimą, gausų gyvulių prieaugį, visos šeimos sveikatą ir sėkmę. Netgi ankstyvosios Užgavėnės buvo laikomos pavasario pradžia. Įvairiais veiksmais buvo stengtasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją.

Draudimai. Kaip ir kitos kalendorinės šventės, taip ir Užgavėnės turėjo savo draudimų. Per Užgavėnes žmonės nevijo pančių, nemalė girnomis, kad vasarą nekiltų viesulų, audrų su perkūnija, kad vėjai stogų neplėšytų. Tądien vengta šukuotis plaukus, kad pavasarį ir vasarą vištos daržovių rasodos ir mergaičių gėlių darželių neiškapstytų. Vengta siūti adata, kad vasarą mėsa nesupūtų. Šiuo atveju adata ir kirminas liaudies sąmonėje – panašūs dalykai.

Užgavėnių stalas. Šioje žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, savo kilme vienas iš seniausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginiu šių švenčių patiekalu. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis). Visoje Lietuvoje per Užgavėnes buvo valgoma daug mėsos, daugiausia kiaulienos. Buvo manoma, kad kuo daugiau bus valgoma šiomis dienomis, tuo geresnis gyvenimas būsiąs visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes buvo laukiama svečių persirengėlių. Paskutinės Užgavėnių dienos vakarienė būdavo apeiginė – paskutinis patiekalas dažniausiai būdavo kiaušinienė. Manoma, kad kiaušinis simbolizavo vaisingumą, gyvybę.

Užgavėnių šventės gaivinimas. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai.

Vienos seniausių ir didžiulio žmonių atplūdžio sulaukiančios yra Platelių (Plungės r.) Užgavėnės, seniau švęstos ant Platelių ežero.

Senomis tradicijomis neatsilieka ir kasmet didžiules žmonių minias sutraukia Rumšiškių liaudies buities muziejuje vykstančios Užgavėnės. Didžiulė Užgavėnių šventė vyksta ir Vilniuje, Gedimino porspekte, bei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Važinėjimasis arkliais pakinkytomis rogėmis. Daugelis Užgavėnių dienos papročių siejosi su įsitikinimu, kad vienu ar kitu savo veiksmu buvo galima nulemti linų pluošto kokybę ir ilgumą. Senovėje rytų Aukštaitijoje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis, pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Buvo tikima, kad taip darant ne tik linai dideli ir gražūs užaugs, bet ir arkliai bus sveiki. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma, kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego.

Pasivažinėjimo metu dažniausiai buvo apdainuojamas, pagiriamas arklys. Kaip ir kitos kalendorinės, taip ir Užgavėnių dainos kaime buvo vadinamos giesmėmis. Pavyzdžiui, Švenčionių krašte užrašytoje giesmėje arklys buvo apdainuojamas taip:

Laistymasis vandeniu. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Aukštaitijoje „dėl linų“ po kaimą buvo vežiojamos „bitės“ – kubilan susodinti vaikai ar merginos. „Bitės“ buvo uždengtos drobule, kubile erzėjo, dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: „Vandens! Vandens!“ Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų „bičių“ laukdavo su pilnu kibiru vandens: būtina jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai prineš medaus, o pasėliams Dievas duos pakankamai lietaus.

Užgavėnių persirengėliai. Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių – persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais, velniais, raganomis, demonais ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes (Žemaitijoje – lyčynas), padarytas iš medžio žievės, avikailio ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis. Per Užgavėnes vyksta vaikštynės, panašios į miestų kaukių balius, kur kiekvienas elgiasi pagal savo vaidmenį. Visas būrys vaikšto nuo namų ligi namų. Tokie vadinamieji Užgavėnių žydai ypač būdingi būdavo Žemaitijoje. Nieko įžeidžiančio šiuose personažuose nebūdavo, tik švelni pašaipa. Tokių grupių persirengėliai – tai guvūs kaimo vyrai, apsitaisę išverstais vilnomis į viršų kailiniais, su kaukėmis, vedžiodavosi kartu su savimi žmonas, vaikus ir „gyvulius“– ožkas, meškas, gerves.

Vidurio Lietuvoje buvo populiarios „ubagų“ grupės. Čia, be „ubagų“, dar būdavo angelas, velnias, giltinė. Buvo vaidinamosios „ubagų“ vestuvės, jų giedojimas, senbernio Sidaro piršlybos. Jis vis ieškodavo žmonos, ir vis kas nors jam sutrukdydavo piršlybas. Taip Sidaras likdavo nevedęs.

Nuo seno Lietuvoje žinomi Užgavėnių eitynių personažai – „žydai“, „ubagai“, „čigonai“. Žemaitijoje nuo seno dainuojamos šių persirengėlių dainos (giesmės). Persirengėlių dainų tekstuose apibūdinama šių tautybių žmonių-personažų išvaizda, kalba ir kalbėjimo maniera, gyvenimo būdas, elgesio bruožai, religiniai skirtumai, amatai, socialinis statusas. Štai kaip „ubagai“ prisistatydavo Mažeikių krašte:

Užgavėnių karnavalinėje eisenoje skambėjo ir kitų žanrų dainos, instrumentinė muzika, sakytinės tautosakos tekstai: maldų, žegnonių parodijos, oracijos, linkėjimai. Pavyzdžiui, „žydai“ Mažeikių krašte prisistatydavo su tokia prakalba:

Morė. Žemaitijoje, šventės persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre būdavo Morė (dar vadinta Kotre, Magde, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina). Tradicinė Morė – tai didžiulė pamėklė, aprengta senais moteriškais drabužiais, pastatyta ant rogėse įtvirtinto besisukančio vežimo rato. Roges velkant, Morė „klupinėdama“ iš vieno šono į kitą sukasi ir mosuoja rankose įtaisytais spragilais. Morę taip pat lydi būrys persirengėlių. Jie visur landžioja, stengiasi ką nors juokingesnio pavogti, o paskui tai pardavinėja šeimininkams. Taip šėldami ir vaišindamiesi persirengėliai aplanko visas kaimo sodybas, kartais ir gretimus kaimus. Vakare Morę išvelka už kaimo ir sudegina ar paskandina. Manoma, kad Morės sudeginimas – tai žiemos negandų sunaikinimas, reiškiantis gerą tų metų javų derlių. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

Gavėnas. Vidurio ir Rytų Lietuvoje aukštaičiai vietoj Morės rogėse vežiodavo vyriškos giminės „čiučelą“, „diedelį“, dar vadinamą Gavėnu. Gavėną pritaisydavo panašiai kaip Morę – ant rogėse įtvirtinto vežimo rato. Gavėno veidą skaptuodavo iš medžio ir darydavo kiek galint baisesnį: raudona ilga nosimi, juoda barzda. Prie rankų pririšdavo spragilą arba bizūną, prie juostos pririšdavo negyvą vištą ar paršelį. Į roges susėsdavo jaunimas ir traukdami ant rato krypuojantį senį, dainuodavo įvairias dainas, pavyzdžiui:

Gavėną vaikai šūkaudami vežiodavo kaimo gatve. Kiekvienas vežėjus taikydavosi aplieti vandeniu, kad geriau linai derėtų.

Lašininio ir Kanapinio (Lašinskio ir Kanapinskio) kova. Šiandien Užgavėnės neįsivaizuojamos be jų personažų – Lašininio ir Kanapinio kovos. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nušiurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu. Užgavėnių vakarą kurios nors kaimo sodybos svirne vykdavo Lašininio ir Kanapinio kova. Lašininis mušdavo Kanapinį su lašinių paltimis, kumpiais, skilandžiais. Kanapinskis gi mušdavo Lašinskį su aliejaus ir silkių bačkomis. Lašinskis laikėsi prieš Kanapinskį ligi 12 val. nakties. Apie pusiaunaktį Lašinskis imdavo silpnėti ir su lašinių paltimis, skilandžiais turėjo pasitraukti. Lašinskis su triukšmu atsitraukdavo ir svirne užviešpataudavo Kanapinskis.

Pelenų diena. Prieš prasidedant pavasario darbams, dar reikėjo susikaupti. Šiam tikslui tarnavo rimties metas – gavėnia. Jos pradžią žymėdavo Pelenų diena (Pelenija, Pelenija, Pelenė, Papelinė, Papelčius). Tai kita diena po Užgavėnių. Pavadinimas kilęs nuo tą dieną šventinamų pelenų, kuriais pabarstomi žmogaus plaukai priminimui, kad žmogus yra dulkė ir numiręs vėl virs dulke. Pelenai simbolizavo gyvenimo laikinumą. Tądien žmonės ilgiau miegodavę. Šią dieną reikėjo laikytis griežto pasninko. Valgydavo tik liesą kruopienę arba visiškai pasninkaudavo.

Buvo paprotys Pelenų dienos rytą švariai iššveisti, išmazgoti visus stalus, indus, puodus, šaukštus, kad juose riebalų nė kvapo neliktų. Vyrai mėgo tą dieną į miestelį važiuoti ir šventintų pelenų parvežti, o paskui jais namiškius pabarstyti. Pašventintų pelenų palikdavo augantiems kopūstams pabarstyti – tada jų kirminai nepuls.

Pelene baigiasi apeiginis kaimynų lankymas. Taigi Užgavėnės ir Pelenė vainikuoja žiemos laikotarpio papročių ir apeigų ciklą.