Kalendorinės šventės. Modulis 2

Žmonės sakydavę, kad pirmąją giesmę vieversiai užgieda jau per Šv. Kazimierą, kovo 4-ąją. Per Kazimierą žmonės stengdavosi iš tvartų išleisti gyvulius palakstyti tikėdamiesi, kad tai padės jiems greičiau augti.

Svarbiausias Kazimierinių įvykis – Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė. Šio spalvingo ir įdomaus renginio tradicija atsirado 1604 m., karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju, o 1636 m. – ir Lietuvos globėju.

Nuo tada Katedroje imta rengti Šv. Kazimiero atlaidus, kurių neatskiriama dalis buvo vadinamasis kermošius – po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasilinksminimai.

Tie kermošiai vyko beveik du šimtus metų, tai per karus ar kitas nelaimes prigęsdami, tai vėl atsinaujindami. Mugė iš pradžių vyko Katedros aikštėje, kurioje dalyvaudavo Vilniaus pirkliai, vėliau nuo XX a. pradžios mugė buvo perkelta į Lukiškių aikštę. Tuo laikotarpiu mugėje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiaujantys savo namudiniais dirbiniais bei žemės ūkio padargų medinėmis dalimis ir kt. Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų.

Svarbiausias pirkinys mugėje – širdelės formos sausainiai pavadinimu „Kaziuko širdis“, puošti piešiniais, vardais ar specialiais ženklais. Kitas tradicinis pirkinys – „barankų“ (riestainių) karoliai.

Daugelis taip pat keliauja į mugę įsigyti verbų ir rankų darbo įrankių, naudojamų kasdienėje buityje. Verbos – tai dirbiniai iš sausų dažytų augalų, būdingi tik Vilniaus kraštui. 2019 m. Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Pavasario lygiadienis – momentas pavasarį, kovo 20–21 d., kai visoje Žemėje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Nuo šios dienos šiauriniame pusrutulyje naktis – trumpesnė už dieną. Pietiniame pusrutulyje atvirkščiai – diena tampa trumpesnė už naktį. Senesniais laikais jaunaties metu būdavo aukojamas ir valgomas gaidys, o pavasario lygiadienio vakarai laikyti šventvakariais.

Dabar lygiadienis visame pasaulyje švenčiamas kovo 20 d. kartu su tarptautine Žemės diena – astronominiu pavasariu.

Nuo 2008 m. naujai atgaivinti pavasario lygiadienio renginiai vyksta Vilniuje, Šventaragio slėnyje – nuo Lietuvos taikomosios dailės muziejaus iki Katedros aikštės bei Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto Vilniaus miestą puošia pavasario lygiadieniui paminėti skirta ugnies ir muzikos kompozicija. Šiam renginiui moksleiviai atsineša savo gamybos šviečiančių paukštelių, aukurų ir jais papuošia medžius Šventaragio slėnyje. Iš žvakučių sukomponuoja įvairius baltiškuosius ornamentus. Ženklai, palydimi tradicinės muzikos garsų, uždegami (šie ženklai ir šviečiantys paukščiai palei medžių šaknis šviečia per visą naktį).

Velykos – didžiausia pavasario šventė. Jų data nustatoma pagal mėnulio ciklą po kovo 21 d. (pavasario lygiadienio) prasidėjus mėnulio pilnačiai. Ši šventė visuomet užbaigia septynių savaičių trukmės gavėnios pasninką.

Verba (Verbinės). Velykų dvasia jau juntama Verbų sekmadienį. Tai viena savaitė prieš Velykas, kai žmonės bažnyčiose šventina verbas. Verba – tai puokštelė, padaryta iš kadagio ar (ir) blindės šakelių. Verbų sekmadienį prasideda kalendorinis pavasaris. Žmonės ir dabar tikėjo: jei Verbų sekmadienio rytą oras gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos.

Kadagio šakele žadinami visi užsimiegoję, apsnūdę. Mušdami verba, pusiau dainuodami žmonės linkėdavo sveikatos tokiais žodžiais:

Lietuvos kaime šventinta verba laikyta iki kitų Verbinių labai pagarbiai – krikštasuolėje, užkišta už šventų paveikslų. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus pirmajai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. Nubrauktų spygliukų įmaišoma į sėjai paruoštą sėklą.

Didžioji savaitė. Po Verbų prasideda Velykų didžioji savaitė. Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas vadinamas Didžiuoju arba švariuoju ketvirtadieniu. Tądien moterys namuose stengėsi viską sutvarkyti. Sergantys odos ir kitomis ligomis prieš saulės tekėjimą maudydavosi upėse, ežeruose ar šaltiniuose. Buvo manoma, kad tądien vanduo stebuklingas ir išgydo visas ligas bei saugo nuo negerų žmonių akių ir piktųjų dvasių. Taip pat buvo kūrenamos pirtys. Didysis penktadienis irgi buvo laikomas nepaprasta diena. Kad išnyktų iš trobų įvairūs vabzdžiai, buvo kūrenamos krosnys kiečiais, į ugnį metami tarakonai, blakės, blusos ir t. t. Pelenus susemdavo ir, nunešę toli nuo namų, pakasdavo. Kupinas draudimų buvo Didysis šeštadienis. Tądien kaimynai nieko nesiskolindavo bijodami, kad su skolintu daiktu iš namų bus išneštas būsimas javų derlius, skalsa ir sveikata.

Kiaušinių dažymas. Didžiojo šeštadienio vakare žmonės dažydavo margučius. Velykų papročiuose kiaušiniui skiriama ypatinga reikšmė, nes jis – gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Su kiaušinių dažymu, mušimu, ridenimu susiję papročiai yra labai seni, menantys laikus iki apsikrikštijimo. Lietuvoje kiaušinius dažydavo ne tik prieš Velykas, bet ir prieš Jurgines, Sekmines.

Anksčiau kiaušinai dažniausiai buvo puošiami dviem būdais: išraižant vašku arba išskutant aštriu daiktu nudažyto kiaušinio paviršių. Kiaušinių raštai vadinami žiedeliais, dantukais, driežiukais, rateliais, žvaigždutėmis, rūtelėmis, snaigėmis ir pan. Prasmę turėjo ir spalvos:

• juoda spalva simbolizavo – žemę;
• raudona spalva simbolizavo vaisingumą, atgimimą, sėkmingą visokią pradžią;
• žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus;
• geltona ir ruda – subrendusius javus;
• mėlyna – žydrą dangų, nešantį palaimą visai augalijai.

Iki šiol išlikę net keliolika margučių dažymo būdų, tačiau labiausiai Lietuvoje žinomas dažymas svogūnų lukštais. Kiaušiniai taip pat dažyti beržų lapais, šienu, ąžuolo, juodalksnio ir kitų medžių žievėmis.

Velykų laikotarpiu margučiai būdavo dovanojami linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo.

Velykų boba (Velykė). Buvo tikima, kad Velykų naktį vaikšto Velykų boba ir deda ant palangės ar prie lovos margučius. Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažo kiaušinius. Jai padeda kiškučiai. Ji sudeda kiaušinius į vežimėlį, pasikinko kiškučius, jos botagėlis – saulės spindulys. Jos pintinėlė apipinta žalumynais, apkaišyta margomis gėlėmis, pilna dažytų kiaušinių.

Velykų stalas. Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas tradiciniais valgiais: kiaušiniais, kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu.

Jei tikro avinėlio šeima neturėdavo, tai stengdavosi jį padaryti iš sviesto ar cukraus ir įstatydavo į indą, priželdintą avižų daigų.

Margučiai svarbią šventinio stalo vietą užimdavo tiek senovėje, tiek šiandien, o pagrindiniai patiekalai keitėsi. Senoliai stengdavosi valgyti kuo riebiau, tad didžiąją patiekalų dalį sudarydavo kiauliena. Suvalkijoje keptas kugelis su kiauliena, pavyzdžiui, su kiaulės kojomis. Dzūkijoje keptas paršiukas, o labiau į Lietuvos šiaurę buvo kepama žąsis. Svarbus tradicinio Velykinio stalo valgis – varškės sūris. Iš saldumynų buvo kepami pyragai su daug kiaušinių ir pieno, pavyzdžiui, aukštaitės kepdavo Velykų bobą. Iš gėrimų aukštaičiai gerdavo naminį alų, suvalkiečiai – vaisių vyną, o visoje Lietuvoje gerta naminė gira (iš kmynų, burokų rasalo (mirkalo, kuriame rauginami burokėliai), duonos, džiovintų vaisių).

Šventinis Velykų valgymas pradedamas nuo kiaušinio. Šeimos galva imdavo nudažytą kiaušinį, nulupdavo, supjaustydavo į tiek dalių, kiek namuose yra žmonių, ir padalydavo linkėdamas sėkmės ir sveikatos.

Seniau didžiausias dėmesys buvo skiriamas įvairiems žalumynams, kuriais puošdavo stalą. Kai kuriose Lietuvos vietose per Velykas ant stalo buvo statoma eglės šaka ar eglutė, padaryta iš lazdelės su devyniomis ar dvylika šakelių, prie kurių buvo pritaisomi iš vielos ar siūlų padaryti lizdai kiaušiniams. Ji dar buvo puošiama iškeptais iš tešlos paukščiukais, spalvotais popieriukais.

Margučių daužymas. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti margučius. Margutis buvo suimamas į saują tarp smiliaus ir nykščio, kad matytųsi smaigalys. Kitas savo kiaušinio smaigaliu kerta tiesiai į saujoje esantį kiaušinį. Taikyti reikia tiesiai į smaigalio centrą, jei pataikei į šoną, toks mušimas laikomas nesąžiningu. Teisingai sumušus priešininko margutį, sumuštąjį pasiima sau tas, kurio kiaušinis liko sveikas.

Margučių ridinėjimas. Visoje Lietuvoje paplitęs margučių ridenimas. Parenkama storesnio medžio žievė lygiu vidumi. Vienas galas pakeliamas aukščiau. Nuo pakiliojo galo pradedami ridenti margučiai. Jei kiaušinis pataiko į anksčiau nuriedėjusįjį, kiaušinio savininkas pasiima abu kiaušinius.

Pirmąją Velykų dieną iki pietų nevalia eiti į svečius. Jei kas ateina anksčiau, sakoma, kad blusas iš savo namų atnešė. Antrąją Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti arba velykauti. Pirmiausia aplankydavo krikštatėvius ir gimines. Krikštatėviai dovanodavo 3–4 kiaušinius, kartais ir nedidelę dovanėlę.

Velykų lalavimo paprotys. Velykų rytą žemaičiai pūsdavo dūdas, triukšmaudavo, sukdavo tarškynes, barškindavo kleketu. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje antrąją Velykų dieną jauni vyrai eidavo lalauti. Velykinio lalavimo paprotys – jaunų vyrų vaikštynės, kaimynų lankymas, žmonių sveikinimas dainomis (kartais pritariant muzikos instrumentais) ir netekėjusių merginų apdainavimas. Atėję į sodybą lalauninkai pirmiausiai sugiedodavo šventą giesmę, o „lalynkas“ (lalauninkų dainas) dainuodavo tik šeimininkams priėmus į vidų. Lalauninkai būdavo priimami džiaugsmingai, apdovanojami gėrybėmis ir margučiais, už kuriuos dėkodavo dainuodami. Dainuodami linkėdavo gero derliaus, o netekėjusioms merginoms – greičiau ištekėti. Būdingi priedainiai – „vynelis vyno žaliasai“, „vai lalu, lalu“, „žalia rūta žalioji“, pavyzdžiui:

Supimasis sūpynėmis ir sūpuoklių dainos. Sūpuoklėms Velykų papročiuose taip pat priskiriama magiška reikšmė. Supimasis turėjo prikelti augaliją, padėti javams greičiau sužaliuoti, užaugti. Šiaurės Lietuvoje kluone arba lauke netoli namų vyrai įkasdavo 4 storas 4–5 metrų aukščio kartis, pritaisydavo storas virves ar grandines, žemiau ant jų pakabindavo sukaltas lentas arba senas duris, kad sutilptų daugiau žmonių. Dzūkijoje padarydavo aukštas sūpynes ant upės skardžio, tad supantis būdavo dar daugiau jaudulio.

Jei supdavosi kelios merginos, jas supdavo vaikinai, užtat jiems turėdavo duoti margučių. Supantis buvo dainuojamos sūpuoklinės dainos, paplitusios Rytų Aukštaitijoje. Jos būdavo atliekamos supantis specialiai tam padarytose sūpuoklėse nuo Velykų iki Sekminių. Tikėta, kad aukščiau išsisupus vešlesni užaugs linai ir javai, todėl sūpuoklinėms dainoms būdingi supimosi, aukščio motyvai, prie kurių jungiami tėviškės ilgesio, išvykimo į karą vaizdai. Besisupančio jaunimo apdainavimai išsiskiria humoristiniu tekstu, žaismingumu. Šių dainų melodijose ryškus supimąsi atitinkantis ritmas. Pavyzdžiui, Adutiškyje (Švenčionių r.) supdamiesi dainuodavo taip:

Dar neseniai gyvavo paprotys – „šokimas lenton“: buvo padedamas rąstas, o ant jo lenta, ant kurios pasišokinėdamos supdavosi dvi merginos. „Šokama lenton“ buvo tik tada, kai rugiai dar nežaliavo, nes kitaip buvo galima rugius „sumušti“.

Laistymasis vandeniu. Antrą ir trečią Velykų dieną buvo paprotys laistytis vandeniu, kartais vaikinai merginas įmesdavo į vandenį. Laistytis vandeniu reiškė pranašauti gerą javų derlių, nuplauti per žiemą susikaupusias blogybes, atsinaujinti.

Ketvirta Velykų diena liaudyje buvo vadinama Ledų diena. Tą dieną neardavo, neakėdavo, net baslio į žemę nekaldavo, nes kitaip vasarą ledai javus išmuš.

Atvelykis (Vaikų velykėlės). Atvelykis – pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis velykinę savaitę. Tradiciškai iki Atvelykio būtinai reikėdavo aplankyti savo krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais ir kitomis dovanomis. Šią dieną vėl dažomi ir ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse. Tačiau kiaušinius per Atvelykį daužo ir ridena jau tik vaikai. Tądien daugiausiai dėmesio skiriama vaikams, todėl Atvelykis kartais vadinamas Vaikų velykomis arba Velykėlėmis.

Gyvulininkystės, pirmosios ganiavos ir žemės ūkio darbų pradžios švente liaudies kalendoriuje laikomos Jurginės (balandžio 23-oji). Senovėje baltai balandžio pabaigoje švęsdavo Jorę – pavasario, žalumos šventę. Jorė arba Joris buvo vadinamas pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę ir siunčia lietų.

Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario žalumos šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio – gyvulių globėjo diena, švenčiama balandžio 23-iąją. Tikėta, kad šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Seniau tądien buvo pirmą kartą į lauką išgenami gyvuliai, todėl ši šventė liaudyje žinoma ir kaip Ganiklio diena. Šv. Jurgis dailėje vaizduojamas kaip karys – su skydu ir ietimi, nusmeigiantis ietimi slibiną. Lietuvoje šv. Jurgį mėgstama vaizduoti liaudies raižiniuose, medžio skulptūrose. Jis puošia koplytstulpius.

Ši diena buvo laikoma žemės darbų pradžia. Išlikęs paprotys kepti apeiginę duoną ir ją aukoti. Iškepta duona buvo nešiojama apie laukus ir užkasama dirvoje. Dar paplitęs paprotys kepti duoną „už gyvulius“. Ji buvo kepama mažais kepaliukais tarsi kiekvienam gyvuliui, paskui nešama prie bažnyčios, ten išdalijama elgetoms ir prašoma melstis už jų gyvulius, o patį gražiausią kepaliuką dėdavo ant šv. Jurgio altoriaus.

Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“ (verba), kad gyvuliai būtų apvalūs, riebūs ir sveiki. Išgenant po tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai – jurgučiai ir užrakinta spyna, kad gyvuliai būtų riebūs, o vilko nasrai – užrakinti. Šią dieną žemės nejudindavo, nes buvo manoma, kad nesiseks su gyvuliais.

Per Jurgines, kaip ir per kitas žemdirbiškas šventes, kaimynai lankydavo vieni kitus linkėdami gausaus derliaus, žemdirbiams – sveikatos.

Arkliaganiai Šv. Jurgio dieną taip pat rengdavo šventę. Jie iš savo šeimininkų susirinkdavo vištų kiaušinių ir gamindavo sudėtinę kiaušinienę.

Senovėje Jurginių šventė trukdavo keliolika dienų. Moterys tądien apraliuodavo galvijus – dainuodavo dainas su priedainiu „ralio“. Taip pat dainuotos Jurginių dainos, kuriomis siekta paskatinti gamtos atbudimą. Jos dainuotos tik rytų ir pietų Aukštaitijoje. Apeigiškumu išsiskiria šv. Jurgiui skirtos dainos, jo prašoma atrakinti žemę ir dangų, išleisti žolę:

Septintas sekmadienis po Velykų – Sekminės. Tai pavasarinių sambūrių ir piemenų šventė. Sekminių papročiai siejasi su sėjos pabaigtuvėmis ir vasaros darbų pradžia. Vienas iš ryškiausių šios šventės bruožų – augmenijos garbinimas. Svarbią vietą užėmė jauni, žali berželiai, jų šakomis puošdavo sodybą (statydavo prie namų, abipus durų, žaliomis šakelėmis puošdavo vartus, prieangį, seklyčią). Merginos tądien skindavo gėles, pindavo gėlių vainikus ir jais išpuošdavo visą pirkią. Stalus uždangstydavo lininėmis staltiesėmis, kiemo takelius pabarstydavo geltonu smėliu ir žalumynais. Buvo tikima, kad Sekminių dieną namuose apsilankiusios vėlės ilsisi beržų šakose.

Pagal liaudies kalendorių, nuo Sekminių buvo galima maudytis upėse ir ežeruose, nes vanduo po šios šventės tapdavo nepavojingas.

Sekminių rytą šeimininkas paplakdavo savo karves beržo rykštele, kad išgintos mažiau gulinėtų. Sekminių rytą piemenėliai stengėsi kuo greičiau atsikelti, kad neliktų „spirgučiais“. Ilgiausiai miegojusį piemenuką kiti pajuokdavo dainomis:

Gindami gyvulius piemenys dainuodavo dainas su priedainiu „ralio“:

Taip pat labai mėgo vadinamus „oliavimus“. Šūksniais „valio olia“, „ol olia“ jie susišūkaudavo tarpusavyje ar pranešdavo apie laiką ginti namo.

Daug kur piemenėliai pargindavo gėlių ir kaspinų vainikais papuoštas karves. Paskui su jomis apeidavo visas kaimo šeimininkes ir išgaudavo vadinamųjų melstuvių: kiaušinių, sūrių, dešros rinkį. Rinkdami melstuves taip dainuodavo:

Prisirinkę melstuvių vakare pamiškėje keldavo bendrą piemenų „balių“ su iškilmingomis vaišėmis, dainomis ir šokiais. Vakarodami piemenys pūsdavo medinius lumzdelius, o kerdžius – ožragį. Vienas piemenukas pasilypėdavo į medį ir šaukdavo vilkus, meškas kartu papuotauti. Jei neateis, tegu nesirodo visus ganiavos metus.

Antrąją Sekminių dieną buvo ruošiama bandininkų kiaušinienė. Bandininkais buvo vadinami šeimininkų sūnūs ir samdyti bernai – artojai. Jie, kaip ir piemenys, eidavo per kaimą rinkdami sūrius, kiaušinius, lašinius. Bernai pasirūpindavo muzikantais ir gėrimais, merginos maistu. Antrąją Sekminių dieną ir piemenukams leisdavo ilgiau pamiegoti, o gyvulius išgindavo merginos. Bedainuojant vaikinai netrukdavo ateiti. Prasidėdavo klegesys, juokas, išdykavimai. Rytagones, pargynusias gyvulius namo, šeimininkės būtinai perliedavo vandeniu. Bet būtinai iš melžtuvių – tada visą ganiavos laiką karvės būsiančios pieningos.

Su Sekminėmis bei vasaros darbų pradžia susijęs paprotys visai šeimai lankyti rugius, prašyti gero derliaus. Sekminių dieną į parugę kartais susirinkdavo ir visas kaimo jaunimas, suėjęs dainuodavo, šokdavo, vaišindavosi suneštinėmis vaišėmis. Rytų Aukštaitijoje apžiūrinėdami rugius dainuodavo parugines dainas (giesmes):