Rudens lygiadienis
Rugsėjo 22 d. minimas rudens lygiadienis (lygė). Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose.
Rudens lygiadienio simbolis – du besikapojantys gaidžiai – šiltojo ir šaltojo pusmečių priešprieša. Per lygiadienį baigiami pagrindiniai laukų darbai. Laikas sutvarkyti visus reikalus, o kaime išrinkti vyresniuosius, tvarkdarius. Gaidys – kartu ir tvarkos simbolis.
Svarbi tradicinio kaimo kalendoriaus data yra ir rugsėjo 21-oji – šv. Mato apaštalo vardadienis. Kaime žmonės sakydavo: „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, tad nuo šios dienos drausta maudytis ežere ar upėje ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai! Kita patarlė sako: „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“, – taigi vasarinę skrybėlę reikia pakeisti šiltesne kepure.
Lietuvių tradiciniuose papročiuose galima rasti senovinės rudens lygiadienio šventės pėdsakų. Šventė vadinta Alaus ragautuvėmis arba Alutiniu. Alaus gėrimas senų senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės pramoga. Kitados šiam ritualui naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais – elniais, žalčiais ir antelėmis; alaus putos būdavo užtėškiama ant durų, langų ir į trobos kertes. Alaus šlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti. Tad prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai susieta su gamtos rudenėjimu bei tuo, kad žmogaus darbai nuo šios datos jau daugiausia vyks po namų stogu.
Rudens lygiadienis sutampa su Baltų vienybės diena. Ji primena, kokie svarbūs yra bendri broliškų tautų sutarimai. Vienybės dieną per Žemaitiją link Latvijos nusidriekia piliakalnių laužų sąšauka, o Vilniuje apeiginė ugnis tarsi nusileidžia nuo aukštųjų kalvų ir uždega šimtus žvakelių Neries pakrantėje, tamsoje susidėstančių į tautinius raštus.
Vėlinės
Rudens metų laiko pagrindinė šventė yra Vė̃linės (senovės Lietuvoje – Ilgės, Stalai, Šermenys, Diedai). Tai mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, minima lapkričio 2 d. Tradiciškai šią dieną lankomi mirusiųjų kapai, jie sutvarkomi, uždegama žvakių.
Neretai ši diena natūraliai susilieja su lapkričio 1 dieną minima Visų Šventųjų diena. Paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos. Lapkričio 1-oji ir 2-oji Lietuvoje yra šventinės dienos.
Lietuvių Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui susipynus su senąja lietuvių švente Ilgėmis. Senovėje šiuo metu buvo rengiami rudens sambariai (kaimo bendruomenės sudėtinės vaišės), kurių esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių.
Ilgių šventė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV a. Ilgės švęstos kapinėse ir namuose spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje, nuėmus derlių.
Kadaise tai buvo tikra šventė, o ne vien kapų lankymas. Šeima, giminė ir bičiuliai susirinkdavo prie padengtų stalų, ant kurių rikiuodavosi šiai šventei pagaminti ypatingi valgiai – grucė (grūstų miežių ir žirnių košė), juka (kraujo sriuba), įvairių grūdų košės ir skirtingų rūšių mėsa (aviena, kiauliena, gaidiena). Prieš valgydami susirinkusieji ratu apsiųsdavo aplinkui stalą degančią žvakę. Susirinkusieji ne tik valgydavo, bet ir per visą naktį giedodavo. Kad būtų linksmi ir laimingi, paskutinį valgį valgydavo gaidieną, o jos paragavę, visi pasidalydavo į gabalėlius supjaustytą gaidžio skiauterę.
Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, kad mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti (pagal tai, kaip su jomis elgiamasi). Protėvių vėlės globoja pasėtus javus. Jos turi būti tinkamai priimamos, sušildomos, nuprausiamos (joms kuriama pirtis), pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių Lietuvos kaimo papročių. Kai kurie tebegyvuoja iki šių dienų.
Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Dzūkijoje, Šiaurės rytų Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Latvijoje, Baltarusijoje, iki XX a. pradžios išliko senas paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo.
Nuo XX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines deginti atminimo žvakeles.
Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo kuriami laužai. Juose degindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius, o kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo artimuosius ir kaimynus, giedodavo šventas giesmes, melsdavosi. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose, pavyzdžiui, Margionių kaime Varėnos rajone.
Dzūkijoje kadaise buvo labai gyvas, o dabar jau beišnykstantis kartu su amžinybėn išeinančiais senoliais raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška:
O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių...