Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas, vestuvės buvo viso kaimo šventėmergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangalą.Visa, kas susiję su naujos gyvybės atsiradimu,Tikėta, kad krikštatėvių (kūmų) elgesys per krikštynas lemia kūdikio fizines savybessave nuolat „prilaikyti“, t. y. stengtis neišsigąsti, nepervargti, nesinervinti.vieną litanijos posmą giedodavo giesmininkai, antrą grodavo „patriūbočiai“ – dūdų orkestras.nuotakos atsisveikinimas su dvasiomis namų globėjomis, židinio ugnies nešimas į vyro namus.gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis.Apie mirusįjį buvo pranešama tokiu būdu:Lietuvių, kaip ir daugelio tautų, svarbiausios vestuvių apeigos siejasi su
1. mušdavo būgną, ant medžio pakabintą lentą, skambindavo varpeliu arba siųsdavo pas kaimynus ką nors iš šeimos.
2. buvo laikoma svarbiu ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenimo įvykiu.
3. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių tautų, vestuvių apeigoms būdingas
4. Vyresnės moterys nuolat primindavo jaunesnėms, jog nėštumo metu moteris turi
5. nuotakos atsisveikinimu su tėvų namais, artimaisiais, persikėlimu į vyro (tai yra svetimus) namus, kai kada perėjimu į kitą bendruomenę.
6. , todėl užstalėje krikštatėviai sėdėdavo susiglaudę, kad vaiko dantys nebūtų reti.
7. Moters gyvenimo naujo tarpsnio pradžia pabrėžiama
8. , o bendruomeniniai ryšiai skatino prisidėti prie vestuvių ruošos, vaišių, kviestieji atvykdavo su savo pyragais, gardumynais.
9. Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai:
10. Žemaitijoje nuo seno karstą lydint į kapines ir per laidotuves