Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas, vestuvės buvo viso kaimo šventėVisa, kas susiję su naujos gyvybės atsiradimu,gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis.vieną litanijos posmą giedodavo giesmininkai, antrą grodavo „patriūbočiai“ – dūdų orkestras.Lietuvių, kaip ir daugelio tautų, svarbiausios vestuvių apeigos siejasi sunuotakos atsisveikinimas su dvasiomis namų globėjomis, židinio ugnies nešimas į vyro namus.Tikėta, kad krikštatėvių (kūmų) elgesys per krikštynas lemia kūdikio fizines savybessave nuolat „prilaikyti“, t. y. stengtis neišsigąsti, nepervargti, nesinervinti.mergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangalą.Apie mirusįjį buvo pranešama tokiu būdu:
1. nuotakos atsisveikinimu su tėvų namais, artimaisiais, persikėlimu į vyro (tai yra svetimus) namus, kai kada perėjimu į kitą bendruomenę.
2. Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai:
3. buvo laikoma svarbiu ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenimo įvykiu.
4. Vyresnės moterys nuolat primindavo jaunesnėms, jog nėštumo metu moteris turi
5. , o bendruomeniniai ryšiai skatino prisidėti prie vestuvių ruošos, vaišių, kviestieji atvykdavo su savo pyragais, gardumynais.
6. , todėl užstalėje krikštatėviai sėdėdavo susiglaudę, kad vaiko dantys nebūtų reti.
7. mušdavo būgną, ant medžio pakabintą lentą, skambindavo varpeliu arba siųsdavo pas kaimynus ką nors iš šeimos.
8. Žemaitijoje nuo seno karstą lydint į kapines ir per laidotuves
9. Moters gyvenimo naujo tarpsnio pradžia pabrėžiama
10. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių tautų, vestuvių apeigoms būdingas