Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas, vestuvės buvo viso kaimo šventėTikėta, kad krikštatėvių (kūmų) elgesys per krikštynas lemia kūdikio fizines savybesvieną litanijos posmą giedodavo giesmininkai, antrą grodavo „patriūbočiai“ – dūdų orkestras.Apie mirusįjį buvo pranešama tokiu būdu:Visa, kas susiję su naujos gyvybės atsiradimu,nuotakos atsisveikinimas su dvasiomis namų globėjomis, židinio ugnies nešimas į vyro namus.save nuolat „prilaikyti“, t. y. stengtis neišsigąsti, nepervargti, nesinervinti.Lietuvių, kaip ir daugelio tautų, svarbiausios vestuvių apeigos siejasi sumergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangalą.gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis.
1. buvo laikoma svarbiu ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenimo įvykiu.
2. Vyresnės moterys nuolat primindavo jaunesnėms, jog nėštumo metu moteris turi
3. , o bendruomeniniai ryšiai skatino prisidėti prie vestuvių ruošos, vaišių, kviestieji atvykdavo su savo pyragais, gardumynais.
4. Moters gyvenimo naujo tarpsnio pradžia pabrėžiama
5. mušdavo būgną, ant medžio pakabintą lentą, skambindavo varpeliu arba siųsdavo pas kaimynus ką nors iš šeimos.
6. Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai:
7. nuotakos atsisveikinimu su tėvų namais, artimaisiais, persikėlimu į vyro (tai yra svetimus) namus, kai kada perėjimu į kitą bendruomenę.
8. Žemaitijoje nuo seno karstą lydint į kapines ir per laidotuves
9. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių tautų, vestuvių apeigoms būdingas
10. , todėl užstalėje krikštatėviai sėdėdavo susiglaudę, kad vaiko dantys nebūtų reti.