Seniausi mediniai memorialiniai paminklai buvo statomi: sodybose, bažnyčiose, šventoriuose, kapinėse, pakelėse, vietose, kur buvo įvykę kas nors svarbaus. Buvo statomi mirusiems atminti, gimusiems pažymėti, reikšmingiems gyvenimo įvykiams įamžinti. Pastatytas kryžius, stogastulpis ar koplytstulpis buvo laikomas šventu, niekas nedrįsdavo jo gadinti. Daugiausia yra medinių paminklų. Dažnai jie užbaigiami geležinėmis viršūnėmis.
Galime išskirti šias medinių memorialinių ir sakralinių paminklų grupes: 1) stogastulpiai, 2) koplytstulpiai, 3) kryžiai, 4) koplytėlės, 5) krikštai.
Stogastulpiai
Šie memorialiniai paminklai yra gausiai paplitę Lietuvoje.
Savo forma stogastulpiai labai panašūs į medžius su kelių aukštų vainikais. Jie gali būti labai paprasti (stogelis ant pilko medinio stulpo) ir sudėtingesni (kelių aukštų), 3–9 m aukščio.
Ilgainiui stogastulpių aukštis ir ypač stogelių formos labai pakito. Jie išsivystė į aukštus, kelių tarpsnių stogastulpius su iš visų pusių atviromis, dažnai puošniomis koplytėlėmis ar stoginukais, turinčiais grakščiai ornamentuotas atramas.
Lietuvos kaimynai tokių keliaaukščių medinių stogastulpių neturi, bet panašus reiškinys yra dirbtinai užauginti medžiai su trijų ar net septyvių aukštų vainikais (dažniausiai liepos), žinomi Vokietijoje ir vadinami gegužės medžiais.
Dažnai stogastulpio šonus puošiančios dekoratyvinės šakos rodo, kad jo pirmtakas – medis. Stogastulpius kartais darydavo net iš žalių medžių kamienų.
Po stogeliais buvo pritvirtinamos dievadirbių išdrožtos šventųjų statulėlės. Stogastulpiai puošiami geometriniais raštais: dantukais, kryputėmis, langeliais, eglutėmis. Be to, naudojami ir žalčio, saulės, mėnulio bei žvaigždžių simboliai. Vėliau atsiranda ir krikščioniškų elementų, tokių kaip spinduliai, Dievo Apvaizdos akis ir kt.
Koplytstulpiai
Koplytstulpis – tai koplytėlės pobūdžio stulpas. Viršuje buvo išskaptuojama niša skulptūrai ir apdengiama stogeliu. 3–5 m aukščio koplytstulpių stiebo viršuje dažniausiai buvo keturkampė, siaurėjanti į apačią koplytėlė, kurios stogas užbaigiamas metaline viršūne – kryžiumi. Daugiausia koplytstulpiai buvo paplitę Žemaitijoje ir Aukštaitijoje.
Koplytėlės būna atviros, uždaros (įstiklintos), dengtos kūginiais, keturšlaičiais, laužytais aštuoniašlaičiais stogeliais.
Koplytstulpiai buvo įvairiai dažomi, jų viršus papuošiamas smulkiai iškalta metaline viršūne, vadinama saulute.
Kolplytstulpis – tai savitas statinio ir skulptūros derinys.
Kryžiai
Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai išskirtiniai statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net tapybos elementus. Tai gausiausia memorialinės architektūros grupė, laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu. Lietuvos kryždirbystė 2001 m. įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
Kryžius – pagrindinis krikščionybės simbolis. Lietuvoje jis paplito su krikščionybės įsigalėjimu. Pradėjus statyti bažnyčias ir šventoriuose kryžius, lietuvių liaudis panašius kryžius ėmė statyti pašventintuose kapuose. Liaudies meistrai kryžių puošime išradingai naudojo ornamentus ir savarankiškai juos interpretavo.
Kryžiai būna mediniai, metaliniai, akmeniniai. Jie turi 2–3 kryžmas. Mediniai įvairių konstrukcijų kryžiai buvo aukšti (iki 9 m) ir puošiami dažniausiai drožinėtais, dažytais ornamentais.
Lietuvių liaudies mediniai kryžiai paplitę įvairiose Lietuvos srityse ir skiriasi savo dydžiu, stiebo ir kryžmos forma, puošyba. Savarankiški kryžių tipai ir jų formos susidarė Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Užnemunėje kryžių negausu.
Mediniai kryžiai skirstomi į kelias pagrindines grupes:
puošnūs kryžiai su geometrinių, augalinių motyvų kiaurapjūvio ornamentais ant stiebo ir kryžmoje (paplitę daugiausia Aukštaitijoje);
kryžiai su įvairių formų koplytėlėmis kryžmose, puoštomis augaliniais, geometriniais ornamentais, kitų motyvų detalėmis (paplitę Žemaitijoje);
kryžiai su altorėliais kryžmoje, vaizduojantys bažnyčių altorių formas (statyti XIX a. Rytų Aukštaitijoje);
mažiau liaudiški kryžiai su bažnytiniais simboliais – ietimis, kopėčiomis, replėmis iš šonų (paplitę Dzūkijoje).
Dauguma tų formų ir raštų yra labai seni. Dažnai kryžiaus centre – kryžmoje – sukasi apvalus saulės ratas. Palei Nemuną, tarp Kauno ir Raseinių, kryžiaus „saulę“ sudaro augaliniai spinduliai.
Vienas žymiausių kryždirbių buvo Vincas Svirskis, dirbęs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Aukštaitijoje (Kėdainių ir Panevėžio rajonuose).
Draudimas statyti kryžius. Su kryžių ir šventųjų statulėlių kryžiuose statymu, kaip ne visai krikščionišku reiškiniu, visais laikais buvo kovojama. Kai nebuvo leidžiama statyti viešose vietose, juos pradėjo statyti miškų tankumynuose. XIX a. dėl gausaus kryžių ir kitų memorialinių paminklų statymo Lietuva įgijo „švetosios žemės“ vardą. XIX a. antrojoje pusėje generalgubernatoriui Muravjovui uždraudus nešventintose vietose statyti naujus kryžius ir taisyti senus, žmonės statydavo kryžius naktimis.
Kryžių kalnas. Žmonės kryžių statydavo tiek daug, kad, pavyzdžiui, Jurgaičių piliakalnyje (Šiaulių r.), atsirado tūkstančiai kryžių. Todėl kalnas ir vadinasi Kryžių kalnu.
Kryžius ant Jurgaičių piliakalnio imta statyti po to, kai caro valdžia žiauriai susidorojo su 1831 m. ir 1863 m. sukilimo dalyviais. Apie 1900 m. šventa tapusi vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. Suskaičiuota, kad Kryžių kalne yra apie 200 tūkstančių kryžių: 53 įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Krikščionių pasaulyje šį kalną dar labiau išgarsino 1993 m. čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II.
Koplytėlės
Nesudėtingos architektūrinės formos yra koplytėlės. Jų formos artimos koplyčių, varpinių bei bažnyčių formoms, kai kurios primena koplytstulpių koplytėles. Į koplytėles dedamos šventųjų statulėlės. Vienos stovi tiesiai ant žemės, ant akmenų (paplitusios Žemaitijoje), kitos – kabinamos ant medžių (paplitusios visoje Lietuvoje). Koplytėlės buvo puošiamos drožiniais.
Statomos ant žemės koplytėlės buvo apvalios, keturkampės, kryžminės su kolonėlėmis. Buvo ir skirtingų stogo formų: kūginės, keturšlaitės ir kryžminės, vienaaukštės ar dviaukštės. Jos skyrėsi ir savo atvirumu: atviros iš vienos ar kelių pusių ir visiškai atviros. Koplytėlių aukštis – nuo 1 m iki 3 metrų. Dažnai jos buvo įstiklintos.
Prie medžių pritvirtintos koplytėlės – dažniausiai nedidelės, apie 0,5 m aukščio, įkeliamos į ąžuolą, beržą ar pušį. Jos yra paprastų, stačiakampių dėželių arba altorėlių formos, santūriai papuoštos ornamentais. Jų formos įvairesnės nei ant žemės stovinčių: randama paprasčiausių dėžučių su dvišlaičiu stogeliu ir labai puošnių, baroko ar neogotikos stilių pamėgdžiojančių darbų.
Kai kurios koplytėlės vaizduoja varpinių bei bažnyčių architektūrines formas. Yra originalių baublinių koplytėlių, išskobtų iš medžio kamienų.
Kai kurios iš jų primena medines, gausiai kiaurapiūvio technika ornamentuotas rankšluostines.
Koplytėlė – tai sudievintų skulptūrų namai. Skulptūros koplytėlėse buvo sustatomos taip, kad primintų gyvas būtybes, žvelgiančias pro langą į valstiečio sodyboje vykstantį gyvenimą.
Dažniausiai pasitaikančios skulptūrėlės – Rūpintojėlis, Pieta, Nukryžiuotas Išganytojas.
Valstiečiui buvo šventos koplytėlėse esančios skulptūros. Kilus pavojui, kad paminklas bus sunaikintas, gelbėdavo ne visą koplytėlę, bet parsinešdavo į namus tik skulptūrėles.
Neatskiriamos koplytėlių, stogastulpių ir koplytstulpių elementas buvo paminklą vainikuojančios geležinės viršūnės.
Krikštai
Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje ir pajūryje iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai.
Tai ypatingos rūšies kapų paminklai, neturintys krikščionybės žymių, ir daugiausia statyti Klaipėdos krašte. Minimi nuo XVI a. Manoma, kad šių paminklų statymo paprotys į Lietuvą atėjęs iš Rytprūsių. Panašių į krikštus antkapinių paminklų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Juos statė dažniausiai Prūsijos lietuviai protestantai. Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinėse.
Buvo daromi iš 2–6 cm storio medžio lentų, ne daugiau kaip 2 m aukščio. Įvairių siluetų krikštai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje. Vyrams krikštai buvo daromi iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo, moterims – iš eglės, drebulės, pušies, liepos. Kai kurie krikštai turėjo širdies, ištemptų gyvūnų odos, roplių ir kitų formų. Kai kuriuose iš jų nemažai ir augalų bei gėlių motyvų. Sakykim, lelija, tulpė ar kryželis krikštuose vaizdojamam gyviui atstoja galvą. Lentos vidurys dažnai paliekamas tuščias – įrašui, o paukščiai puošia paminklo šonus ar stogą.
Ropliški antkapiniai paminklai yra vieni iš rečiausių senosios Europos kultūros lobių. Senovės lietuviai ypač daug dėmesio skyrė žalčiui, rupūžei ir kitiems ropliams bei driežams. Šie gyvūnai, vis dar aptinkami lietuvių liaudies mene, byloja apie senovėje jiems rodytą pagarbą. Neįprasta lietuvių pagarba įvairiems ropliams darė didelį įspūdį svetimšaliams metraštininkams. Roplius laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu.
XVII a. vyrų kapų krikštams būdinga žirgo galvos, moterų – paukščių (ypač gegutės galvos) siluetas. Mitologijoje ši paukštė – likimo dievaitės Laimos-Dalužės įvaizdis. XVIII a. krikštų puošyboje ėmė vyrauti augalų ir gyvūnų, širdies motyvai.
Nuo XIX a. prie kapų pradėta statyti ir žemus kryžius.
Priežastys, kodėl krikštas neaukštas, galėtų būti šios: tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas – evangelikų tradicija. Gamtinės sąlygos galėjo nulemti paminklo aukštį: neaukštas paminklas geriau tiko vėjuotiems smėlynams.
Krikštai buvo dažomi sodriomis kontrastingomis spalvomis – raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, juoda. Šiandien krikštai statomi ant įžymių Mažosios Lietuvos veikėjų kapų kaip didžios pagarbos ženklas.
