Bažnyčios
Visas kaimo žmonių gyvenimas buvo susietas su bažnyčia. Architektūros ansamblis, sudarytas iš bažnyčios, varpinės ir memorialinių paminklų, aptvertas medine ar mūro tvora, vyravo kiekviename miestelyje. Bažnyčios buvo statomos ant akmens mūro pamatų, suręstos iš aptašytų sienojų, beveik visada išorėje apkalamos lentomis.
Stogus puošė du ar net trys įvairaus dydžio bokšteliai, durys dekoruotos eglute ar rombų raštu.
Bažnyčių viduje vyrauja iš baroko bažnyčių nužiūrėtos formos: banguojančios linijos ir sugrupuotos kolonos. Altorius dažniausiai puošė angeliukų skulptūros, vazos, ornamentiniai drožiniai.
Lietuviškų medinių bažnyčių formos santūrios, išlaikiusios nusistovėjusias liaudies statybos tradicijas. Vidaus įranga žymiai puošnesnė ir išraiškingesnė. Kartais susidaro ryškus kontrastas – paprasta išorė ir puošnus vidus.
Seniausios išlikusios medinės bažnyčios Lietuvoje yra Stelmužės bažnyčia (Zarasų r.), pastatyta apie 1650 m., ir Palūšės bažnyčia (Ignalinos r.), pastatyta 1757 m.
Daugiausiai pačių gražiausių medinių liaudiškų bažnyčių XVIII a. buvo pastatyta Žemaitijoje. Didžiausia ir puošniausia XVIII a. bažnyčia išliko Sedoje (Mažeikių r.). Ją dengia didžiulis gontais (malksnomis) dengtas stogas, kurio aukštis prilygsta sienoms. Priekyje išdėstytos dvi eilės skirtingų formų langų, o ant kraigo iškilęs barokinio silueto bokštas.
Koplyčios
Jos stovi pakelėse, bažnyčių šventoriuose, kapinėse. Pamaldų koplyčiose nebūdavo – čia galėdavo pasimelsti užklydę praeiviai. Dauguma koplyčių yra nedidelės, stačiakampės. Išorė ir vidus labai paprasti: priekyje tebuvo durys, o šoninėse sienose – po nedidelį langelį. Kiek vėliau atsirado įvairesnių formų koplyčios: su atvirais prieangiais, daugiakampės, su kvadratiniais ar barokiniais bokšteliais. Liaudies meistrai, kurie statė ir kaimo sodybų pastatus, perteikė koplyčioms tradicines konstrukcijas ir formas, o profesionalios architektūros stiliai ir kryptys paliko tik nedidelius pėdsakus. Karų, carų priespaudos ir tarybiniais metais koplyčios labai nukentėjo. Dauguma jų mūsų laikus pasiekė apgriuvusios ir apleistos.
Daugelio koplyčių ansambliai – Kalvarijos – simbolizavo Kristaus kančios kelią. Devyniolikoje stočių stovėjo po koplyčią. Būdingi ansambliai sukurti Beržore ir Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.).
Nuo seno labai garsios ir piligrimų lankomos buvo Vilniaus Kalvarijos. Jų ansamblį sudarė 35 Kristaus kančios kelio stotys, Šventojo Kryžiaus atradimo bažnyčia (pastatyta 1669 m.) bei domininkonų vienuolynas. Vienos ilgiausių Vilniaus gatvių – Kalvarijų – pavadinimas kilęs būtent todėl, kad už Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su Kryžių nešančio Kristaus figūra ilgą laiką rodė maldininkams kelią Vilniaus Kalvarijų link.
Varpinės
Neatskiriama sakralinio ansamblio dalis – varpinė, stovinti medinės bažnyčios šventoriuje ar kapinėse. Tai atskiras pastatas varpui. Varpinės buvo statomos įvairių formų. Jos turėjo būti pakankamai tvirtos, kad galėtų atlaikyti sunkaus varpo siūbavimus, todėl jų struktūra apgalvota ir racionali. Lietuvos varpinėms, kaip ir kitiems sakraliniams pastatams, būdingas praktiškumas ir formų paprastumas.
Atviros varpinės buvo pačių paprasčiausių formų.
Stulpinių uždarų varpinių yra įvairaus dydžio ir formų.
