Vieno valstiečio sodybą sudarė: gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, daržas, sodas, žemės sklypas. Pagrindiniai pastatai lietuvių sodybose: 1) gyvenamasis namas, 2) klėtis, 3) kluonas, 4) tvartas, 5) pirtis, 6) daržinė. Jie buvo nesudėtingi, organiškai tarpusavyje susieti ir darniai įsiliejantys į gamtinę aplinką. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis. Spalva architektūroje naudota saikingai, tik pajūrio žvejų namai dažyti ryškiomis spalvomis.
Sodybos pastatus įprastai statydavo šį darbą išmanantis meistras – dailidė. Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) klojo stogdengys, kuris paprastai būdavo kiekviename kaime. Stiklus langams sudėdavo po kaimus keliaudavę stikliai.
Gyvenamasis namas
Pats seniausias išlikęs gyvenamojo trobesio tipas buvo žemaičių numas, namas su ugniaviete. Jis buvo skirtas žmonėms gyventi ir kartu gyvuliams laikyti. Jis buvo suręstas iš gulsčių rąstų, be lubų, keturšlaičiu stogu, su dviem čiukurais (trikampė anga, esanti stogo gale, ties kraigu) dūmams išeiti.
Vėliau Lietuvoje susiformavo trys regioniniai gyvenamųjų namų tipai: 1) žemaičių troba, 2) aukštaičių pirkia ir 3) suvalkiečių stuba. Ryškiausiai tarp savęs skyrėsi žemaičių troba ir aukštaičių pirkia. Dzūkų gyvenamieji namai mažai kuo skyrėsi nuo aukštaičių, tik jie mažesni, kuklesnis jų interjeras. Žemaičių troba didesnė negu aukštaičių pirkia, joje – iki 10 patalpų, o priemenėje buvo virenės (kaminai), skirtos valgiui ruošti, gyvulių pašarui virti, mėsai rūkyti. Žemaičių trobos išsiskiria didžiuliais stogais, giliomis pastogėmis, kurios saugojo nuo lietaus. Aukštaičių pirkioje dominuoja sienos, statomi prieangiai, daugiau dėmesio skiriama puošybai. Suvalkiečių stubų išorinis vaizdas ir vidaus išplanavimas panašus į aukštaičių pirkią.
Į atskirą grupę išskiriamos pajūrio rajonų žvejų trobos, turinčios nemažai skirtingų išorės architektūros formų bruožų. Jų planai artimi Žemaitijos troboms, tačiau išorės išdėstymas yra lengvesnis. Čia dažymas ryškiomis spalvomis ir puošyba tampa svarbia priemone trobų išraiškingumui padidinti.
XIX a. vidurio aukštaičių gyvenamojo namo (pirkios) planas:
- priemenė;
- pirkia;
- kamaraitė;
- kamara.
XIX a. antrosios pusės aukštaičių gyvenamojo namo (gryčios) planas:
- priemenė;
- seklyčia;
- kamara;
- gryčia.
XIX a. pabaigos dzūkų gyvenamojo namo (pirkios) planas:
- priemenė;
- pirkia;
- kamara;
- kamaraitė.
XX a. pr. dzūkų gyvenamojo namo (pirkios) planas:
- pirkia;
- kamara;
- priemenė;
- virtuvė.
XX a. pr. suvalkiečių gyvenamojo namo (stubos) planas:
- priemenė;
- šeimynstubė;
- virtuvė;
- prieseklytis;
- tėvukų kamaraitė;
- seklyčia.
XIX a. antrosios pusės žemaičių gyvenamojo namo (trobos) planas:
- priemenė;
- troba;
- šalinė.
XX a. pabaigos žemaičių gyvenamojo namo (trobos) planas:
- geroji priemenė;
- geroji troba;
- alkierius;
- alkierius;
- prastoji troba;
- priemenė;
- kaminas;
- priešininkė;
- pieno kamara;
- lunginė;
- kamara.
Klėtis
Tai pats seniausias ūkinis pastatas. Buvo skirtas grūdams supilti, drabužiams, audiniams laikyti. Vasarą ir žiemą čia miegodavo jaunimas, buvo vaišinami svečiai. Tarp klėties ir gyvenamojo namo buvo švarusis kiemas.
Gyvenamojo namo ir klėties puošyba
Lietuvių liaudies architektūroje ryškus pagrindinių pastato dalių ir puošybos darnumas. Įvairūs stogų pavidalai, prieangiai ir prieklėčiai, saikingai naudojami ornamentai atskleidžia ne tik praktišką, bet ir menišką lietuvio prigimtį.
Stogo pakraščiai užbaigiami lentomis su išpjaustinėtais raštais. Naudojami geometriniai tiesių linijų ar kreivių ritmiški ornamentai, gėlių (lelijų) ar lapelių siluetai, širdelių eilės.
Puošniais karnizais, vadinamaisiais stoginėliais, nuo sienų atribojami namo skliautai (frontonai), puošiamas ir prieangių viršus.
Prieangis. Namų priekio dekoratyvinė dalis yra prieangis. Jis turi praktišką paskirtį: apsaugo priekines duris nuo kritulių ir suteikia pavėsį poilsiui. Ilgainiui susidarė du pagrindiniai prieangių tipai – su vienšlaičiais ir dvišlaičiais stogeliais. Abiejų tipų prieangiai buvo atviri, su kolonomis priešakyje ir dekoratyviomis baliustradomis (vertikalių stulpelių užtvaromis), arba uždari, suręsti iš rąstelių, arba įstiklinti.
Stogo galų užbaigos. Stogo galuose, ant čiukuro ar skliauto viršuje, sukryžiuotos lentos (vėtrinės) dažnai užbaigiamos lėkiais, dar vadinamais „žirgeliais“, vaizduojančiais arklių galvas, paukščių, ožkų, avinų, jaučio ragų siluetus. Lėkiai naudojami namuose, klėtyse, tvartuose, kartais ir daržinėse.
Aukštaitijoje dažniau matyti paprastesni ragų ar išlenkto medžio formos lėkiai ant ūkinių pastatų. Sudėtingesnių žirgelių gausiai sutinkama Mažojoje Lietuvoje, kur arkliukai vaizduojami su gėlėmis, gyvybės medžiu ir paukščiais.
Arklių galvų vaizdavimas liaudies mene susijęs su senuoju lietuvų tikėjimu. Manyta, kad arklio (rečiau jaučio ar ožio) kaukolė, iškelta ant stulpo ar padėta kitoje aukštoje vietoje, garantuoja gerą žmonių ir gyvulių gyvenimą, vaisingumą, gausų derlių ir gina žmones bei gyvulius nuo žūties, ligų, parazitų ir blogos akies.
Sienojų puošyba. Trobesio kampai, kur suneriami rąstai, būna apkalami išdrožtomis lentomis su gėlių ornamentais. Kitas papuošimas – nudažytos žvaigždutės ar gėlės sienojų galuose.
Durys. Namų ir klėčių durys dažniausiai būna sukaltos iš dviejų lentų sluoksnių. Išorinės lentos sudedamos įstrižai, eglute arba rombais. Jų viduryje būna saulutė arba šešiakampės žvaigždės išpjova. Duris puošia dekoratyvūs kalvių dirbiniai: geležiniai vyriai ir spynų apkaustai.
Priekinės durys dažnai dažomos: baltai, mėlynai, kartais raudonai ar rudai. Namų ir klėčių durų rombų lentelės dažomos pakaitomis dviem spalvomis.
Langai. Langai iš lauko pusės aprėminami lentų apvadais. Viršutinės prikaltės išpjaustinėtos geometriniais, augalinių ir gyvulinių motyvų raštais.
Gana dažnai sutinkami klasikinio, barokinio stiliaus motyvai, atsinešti iš miesto statinių.
Gražiai puošiami klėčių ir gyvenamųjų namų maži langeliai abipus įeinamųjų durų. Jie dažniausiai turi rombo ar apskritimo formą.
Langų šoninės prikaltės būna išpjaustinėtos, jei nėra langinių. Langinės yra nedažnos, bet visada puošiamos: nudažomos ar reljefiškai išdrožiamos, panašiai kaip skrynios ar spintos. Mėgstami gėlių vazonuose motyvai.
Kaminas. Žemaičiai kaminus, padarytus iš keturių kolonų, su piramidiniu stogeliu buvo mėgstama puošti vėliavėle.
Kluonas
Didžiausias sodyboje buvo kluonas su žemomis rąstų sienomis ir aukštu stogu. Jis buvo skirtas javams krauti ir kulti. Senieji kluonai turėjo apšildomas patalpas – jaujas, kuriose buvo iš molio ir akmenų išmūrytos didelės krosnys. Reikalui esant, čia buvo džiovinami javai. Kluonas buvo statomas atokiau nuo kitų statinių.
Tvartas
Tvartas arba „kūtė“ – ūkinis pastatas, skirtas gyvuliams laikyti. Dažniausiai pastatytas šiek tiek toliau nuo gyvenamojo namo, ant aukštų pamatų iš akmenų. Sienos buvo statomos iš molio arba apvalių rąstų. Stogas dvišlaitis ar keturšlaitis, dengtas šiaudais arba skiedromis. Kartais tvartas nuo gyvenamo namo būdavo atitvertas tvora, kad prie namo neitų gyvuliai. Anksčiau buvo statomi L ir U pavidalo tvartai su uždaru kiemu – diendaržiu, į kurį patenkama tik pro vienus vartus. Diendaržyje vasaros metu buvo laikomi gyvuliai.
Keturkampio plano su tilteliu užvažiuoti ant viršaus tvartai, kaip ir anksčiau minėti, turėjo atskiras patalpas arkliams, kiaulėms, karvėms.
Pirtis
Tai senai žinomas sodybos pastatas. Lietuviška pirtis turi dvi patalpas: prieangį, kur nusirengiama, ir pačią pirtį su krosnimi. Jos sienos suręstos iš sienojų, dažnai apvalių. Pirtis statoma toliau nuo kiemo, prie vandens. Be savo tiesioginės paskirties praustis, pirtis kai kur buvo naudojama javams džiovinti vietoj jaujos. Dzūkų pirtys pirmiausia reiškia pastatą linams džiovinti ir minti. Tada prieangyje buvo minykla, o patalpa su krosnimi – džiovykla.
Daržinė
Lietuvio ūkininko sodyboje, be klojimo, dar yra kitas pastatas derliui sukrauti. Tai daržinė, kurioje laikomas lauke išdžiovintas šienas ar dobilai. Daržinė statoma netoli tvartų, arčiau už klojimą. Savo planu ji panaši į klojimą, būdama pailgo stačiakampio plano, su durimis šoninėje (ilgojoje) sienoje.