Sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių (sausio 6 d.)jį vakare išvilkdavo už kaimo ir sudegindavo.kūčios (valgis iš įvairių javų grūdų, žirnių su medumi),kaimo dainininkų vadintos giesmėmis, leliumais.jei ji Kūčių rytmetį pražydės, kitais metais ištekės.Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai.Iki Pirmojo pasaulinio karo Naujųjų metų vakarienėJei šeimos nariai per metus ir buvo susipykę, per šventinę vakarienę visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.jei kieno nors šaukštą Kalėdų rytą rasdavo atvirtusį semiamąja puse į viršų, tai buvo ženklas, kad jo savininko tykanti liga ar mirtis.o astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos (Kalėdų) prisidėjo valanda ir devynios minutės.
1. Pavalgius Kūčias, stalas nebuvo nukraustomas, šaukštai ties kiekvieno lėkšte buvo užverčiami, nes buvo tikima, kad vėlės susirinks puotauti:
2. vadinta riebiąja kūčia, pakūčiais, antra kūčia, Rytų Lietuvoje – kūčelėmis.
3. Senovėje Žemaitijoje per Kalėdas po kaimą vaikščiodavo persirengėliai – blukvilkiai, tempdami paskui save medžio kelmą su šaknimis – blukį,
4. diena pailgėja „per gaidžio žingsnį“ (t. y. maždaug 15 minučių).
5. Kūčios – tai šeimos santarvės diena, tai lietuvių šeimai pati brangiausia šventė.
6. Kūčių (gruodžio 24 d.) pavadinimas, manoma, galėjo atsirasti nuo senovinio apeiginio valgio – kuris buvo skirtas vėlėms vaišinti.
7. Nuo advento iki Trijų karalių Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje buvo giedamos savitos senosios dainos,
8. Šv. Andriejaus išvakarėse dar netekėjusios mergelės iš svetimo sodo nuskina vyšnios ar slyvos šakelę:
9. Užgavėnės XX a. pabaigoje daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl atgaivintos.
10. Sakoma, kad nuo Kalėdų iki pusiaužiemio (sausio 25-ąją) diena pailgėja „per avinuko šuolį“,