Gyvūnų pažinimui ir globai lietuvių tradiciniame kalendoriuje skirtos tam tikros dienos – gyvulių išgynimo ir ganiavos pabaigos, bičių ir kitos. Jie veikia kalendorinėse šventėse, vaizduojami lietuvių tautosakoje (pasakose, sakmėse, patarlėse, mįslėse, dainose, rateliuose, žaidimuose ir šokiuose).
Gyvūnų vaizdavimas tautosakoje
Lietuvių stebuklinėse ir gyvulinėse pasakose dažnai aptiksime laukinius žvėris: vilką, lapę, mešką, kiškį, ežį. Pirmykštėje santvarkoje vilkas, meška, elnias, šernas ir kiti, kadaise buvę toteminiai gyvūnai (totemas – genties globėjas, pirmtakas) liko žmogaus neprisijaukintoje laukinėje erdvėje, tuo įgydami savitos simbolikos, per kurią atsiveria žmonijos santykiai su ją supančiu pasauliu.
Pasakose minimi ropliai: gyvatės (kirmėlės), rečiau driežas ar žaltys. Senovės žmogus roplius garbino dėl ypatingos išvaizdos, patraukiančio žvilgsnio, ilgaamžiškumo, sugebėjimo gyventi vandenyje, po žeme ar ant žemės, nepaprasto gyvybingumo. Jų kasmetinis išsinėrimas iš odos – nuolatinis atsinaujinimas. Žalčius lietuviai laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu, jų buvimas siejamas su laime ir gerove, dirvos derlingumu ir šeimos gausa. Užmušti žaltį buvo baisus nusikaltimas.
Iš naminių gyvulių dažniausiai vaizduojami ir iš arčiausiai parodomi –arklys, žirgas, karvė, šuo ar kalaitė, ožka, rečiau – katinas. Stebuklinėse pasakose žirgui ir karvei suteikiama daugiausia nepaprastų galių ir kaip tik jie padeda pagrindiniam pasakų veikėjui išvengti raganos, laumės ar pamotės ir atlikti žygdarbius. Mitologinėse dainose arklys (ar du arkliai) neatsiejami nuo dangaus kūnų, ypač saulės.
Tradicijoje gyvavo aiškus supratimas, kokie būdo bruožai būdingi vienam ar kitam gyvūnui. Lapė – visada gudri, vilkas – piktas ir alkanas, meška – stipri ir kvaila, kiškis – greitas ir baikštus, bet pasipūtęs, ežys – sumanus, višta – verksnė, ožka – užsispyrusi ir melagė, karvė – dosni ir geraširdė, žirgas – eiklus ir ištvermingas. Tiesa, tos savybės nebus įvardytos, jas atpažįstame iš veikėjų elgsenos. Gyvūnai pasakose, ypač stebuklinėse, dažnai pasirodo kaip gerumo kurstytojai, moralės ir vertybių tikrintojai ir apdovanotojai, išmintingieji. Toks gyvūnų vaizdavimas avimas atskleidžia, kad tradicinė lietuvių pasaulėjauta labai artima gamtai.
Vaikų dainose dažniausiai apdainuojami naminiai gyvūnai: ožys (ypač plačiai paplitusi daina „Turėjo bobutė žilą oželį“), ožka („Siuntė tėvas ožką“) ir kiti gyvūnai: kiaulės, karvė, arklys („Tarnavau vargavau pas poną“). Seniau piemenukai, ganydami karves, jas „apraliuodavo“ dainomis su priedainu „ralio“ („Ralio, dar valio, karvytės mano“). Iš laukinių žvėrių vaizduojami: vilkas, meška, pelė ir netgi ne šių kraštų gyvūnas – liūtas („Išbėgs išbėgs pelė iš miško“), taip pat kiškis („Tupi kiškis ant dirvono“).
Kalėdų laikotarpio dainose apdainuojamas elnias („Atlėkė elnias devyniaragis“).
Ratelių, šokių dainelėse, sutartinėse mėgstama apdainuoti bitė. Auštaitijoje, Dzūkijoje „Bitele“, „Bitute“ vadinamas apeiginę paskirtį turėjęs šokis – suktinis. Ne tik šio šokio tekste minima bitutė, panašumo į jos skraidymą galima įžvelgti ir šokio judesiuose. Rateliuose neretai nardoma – vaizduojamas bitės siuvimas, audimas („Skrisk skrisk, bitute“; „Kas ten žydi“).
Karinėse dainose bitelė lyginama su brolį karan išlydinčia sesele. Bitė daug kur minima dzūkų žiemos meto dainose ir žaidimuose. Juose taip pat ryški vedybų tematika, bitaitė lyginama su ištekančia mergele ji renka medulį, kaip mergelė uogeles, siuva baltuosius korelius, kaip mergelė audžia, siuva baltąsias dovanėles (rankšluosčius, marškinėlius), kurių jai prireiks išdalyti per vestuves būsimo vyro artimiesiems. Dainuojamoji tautosaka, pasak tyrinėtojų, liudija bitės sąsajas su deive Austėja, o bitino – su dievu Bubilu.
Gyvūnai kalendorinėse šventėse ir papročiuose
Jurginės (balandžio 23-ioji). Šv. Jurgis – arklių ir apskritai visų gyvulių globėjas. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Šv. Jurgio diena, sutampa su labai svarbiu gamtos virsmu. Paauga žolė, todėl iš tvartų išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią. Šeimininkas, būdavo, paima spyną į ranką, apeina triskart bandą, tada spyną užrakina ir padeda ant tvarto slenksčio. Taip miško plėšrūnų „nasrai užrakinami“. Arkliai tądien turi pailsėti, gauti daugiau pašaro. Ankstų rytą jie maudomi upelyje ar ežere, šukuojami, jiems apipjaustomos kanopos. Bažnytkaimiuose, kur būdavo Šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. XIX a. viduryje šiaurės rytų Lietuvoje buvo išlikęs paprotys atnešti prie šv. Jurgio altoriaus iš vaško išlietų gyvulių figūrėlių.
Šv. Pranciškus (spalio 4-oji). Šv. Pranciškaus vardo diena dabar kalendoriuose įvardijama kaip Gyvūnų globos diena.
Šv. Martynas arba Baltojo oželio šventė (lapkričio 11-oji). Tądien gyvuliai iš laukų suvaromi į tvartus. Tvarkos simbolis kaime yra gaidys, tad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose tą dieną žymėdavo dviejų besikapojančių gaidžių ženklu. Pabaigus ganiavą ir laukų darbus, nebereikia keltis su gaidžiais (keltis anksti, gaidžiui pragydus). Todėl gaidį pjaudavo kaip auką dievybei, globojančiai gyvulius. Su kerdžiumi kaimas taip pat būdavo suderėjęs iki šv. Martyno. Tačiau ne kasmet iškart po lapkričio 11-osios laukus užkloja sniego patalai. Tada vaikai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, apie beržą pamiškėje vesdavo baltą oželį ar ožką. Ši šventė vadinta Baltojo oželio švente, arba Žiemos šauktuvėmis. Du vaikai čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią – užsodindavo raitą. Tas, kuris buvo pramiegojęs Sekminių rytmetį ir todėl visą ganiavą pravardžiuojamas Spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eidavo vorele iš paskos ir dainuodavo. Veda aplinkui būtinai tris kartus ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų – taip, vadinasi, spartina laiką, artina žiemą. Tikėdavo, kad rytoj ar vėliausiai už trijų dienų, pasnigs. Šventės pabaigoje vaikų vyresnysis įsilipdavo į beržą ir sakydavo „pamokslą“.
Šv. Barbora (gruodžio 4-oji). Tradiciniame kalendoriuje ši data skirta avelių ir ožkų globai. Kaip ir per kitas svarbias kalendorines šventes, reikia paisyti įvairių draudimų. Šiukštu moterims ką nors daryti su avies vilna negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, vynioti siūlų, megzti pirštinių ar megztinių. Šventinis valgis – sriuba su bulviniais kukuliukais ar leistiniais daug kukuliukų – bus daug ėriukų.
Šv. Mikalojus (gruodžio 6-oji). Šią dieną reikia pamaloninti arklius už sunkų rudens darbą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs.
Adventas ir Kalėdos. Iš naminių gyvūnų šuo labiausiai neša namams laimę, o jei kur pradingtų, nutiks kas nors negero. O jei svetimas šuo priklystų, tai geras ženklas. Nuo šio mielo įnamio priklauso ir viso ūkio sėkmė. Priežodis įsakmiai teigia „Šuns, katės nemylėsi – arklio, karvės neturėsi.“ Kaime šunys ne tik bandą nuo vilkų gindavę, bet būdavę išmokyti ir patys vieni kiaules ganyti. XIX šimtmečio pabaigoje dar būta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, – kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai. „Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai“, – tokia formule senu papročiu pilkis kviečiamas į Kūčių vakarienę. Paminėjus vardą prie šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus.
Labiausiai gerbiamas gyvūnas lietuvių tradicinėje kultūroje yra bitė. Lietuviui bitė – šventa. Apie bites nesakoma „išgaišo“ – tik „išmirė“. Bitės, kaip ir žmonės, – „valgo“. Mirus jų šeimininkui, kas nors iš namiškių turi tai pasakyti prie avilio, antraip bitės bus „išsivestos“. Bitė tradicinėje mūsų kultūroje simbolizuoja darbštumą, turtingumą ir gerumą. Apie darbštų žmogų patarlėse sakoma: „Darbštus kaip bitė“. Bitės senu papročiu kviečiamos į žmonių vaišes – vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišint!“ Bitininkas ir šventąją vakarienę turįs pradėti nuo medaus krislelio. Sakoma, kad ir šokių figūrų žmonės nusižiūrėjo iš bičių – per didįjį medunešį šokiu žvalgės pasako kitoms bitėms, kur pražydo liepos. Bičiulỹstė – baltų ir slavų paprotys kaimynams ar giminėms bendrai valdyti bičių kelmą (avilį) – atsirado priešistorės laikais. Lietuvoje bičiulystė minima nuo XIV amžiaus pabaigos. Bičiuliaujamasi buvo dviem būdais: sugavus kieno nors išlėkusį spiečių arba bičių šeimą gavus dovanų. Tokie žmonės buvo vadinami bičiuliais, bičiuoliais, o jų bitės – bičiulinėmis.
Kalėdų metą iki Trijų karalių Pietų Lietuvoje, ypač Suvalkijoje, buvo vedžiojamas ir šokdinamas šyvis – t. y. balkšvos, pilkšvos spalvos arkliu persirengęs žmogus. Jį lydėdavo kalėdotojai čigonai, žydas, meška, jautis, gervė, gandras, kazokai, meškininkas su meška, muzikantas, šluočius, velnias ir būtinai grupės vadovas paklausikas.
Pusiaužiemis. Labai svarbūs yra tos dienos orų spėjimai. Sakoma, kad per pusiaužiemį meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Per pusiaužiemį nubunda ir barsukas, išlenda apsidairyti. Jei šviečia saulė, jis išsigąsta savo šešėlio ir – atbulas į olą slėptis, gulasi ant to paties šono – tada sniegas jau greit prasmegs. Jei apsiniaukę, barsukas pavaikšto, pavaikšto po mišką, prisikvėpuoja tyro oro ir grįžęs kietai įminga ant kito šono – tada pavasario teks dar ilgai laukti.
Užgavėnės. Seniausios Užgavėnių kaukės – žvėrių: meškos, vilko. Jos kilusios iš toteminių genčių globėjų ir jų antgamtinių savybių garbinimo. Vėlesniais laikais žemės derlumas,vaisingumas teiktas naminiams gyvuliams. Atsirado tokios kaukės: ožys, avinas, žirgas. Užgavėnių dieną visoje Lietuvoje važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Sakoma, kuo toliau nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugsią.
Sekminės. Sekminės – septintasis sekmadienis po Velykų. Tai piemenų šventė. Šiam rytui piemenėliai turėdavo pasitaupę galvijams sotų ganiavos plotelį. Ten pindavo karvėms bei avelėms berželių vainikus. Tardavo, kad apvainikuotos karvės per visą ganiavą bus ramios, vaikščios visos kartu, o šeimininkė piemenėliams – palanki ir dosni. Vienas iš vyresniųjų vaikų pasilypėdavo į medį ir triskart šaukdavo: „Ei jūs, vilkai, lūšys, meškos, ateikit į piemenų balių kartu pasivaišinti!“ Šiems neatsiliepiant į kvietimą, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“. Rytojaus dieną vaikai gauna ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgena merginos – „rytelnikės“. Tai Rytelis – jaunimo šventė. Karvės namo pargenamos vėl vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių – tebus vasara šilta ir lietinga, teaugs gera žolė, o karvės teduos daug pieno.